Gintauto Stulgaičio (1959-2000) retrospektyvinė fotografijų paroda

Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.

Ištrauka iš Gintauto Stulgaičio dienoraščio

 

Fotomenininko G. Stulgaičio vardą didelė visuomenės dalis pirmą kartą išgirdo 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (parodos kuratorės: Margarita Matulytė ir Ieva Mazūraitė-Novickienė), tapusioje atradimu ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir ne vienam meno žinovui. Šiauliuose Fotografijos muziejuje pristatoma paroda – tai puiki proga išsamiau susipažinti su G. Stulgaičio, vieno iš vadinamosios „Plėšriųjų sekcijos“ narių, kūryba.

2015 m. Šiaulių fotografijos muziejaus fondus pasiekė G. Stulgaičio dukterų padovanotas menininko fotografijų archyvas (1 607 autoriaus sidabro atspaudai). Tyrinėjant fotografo kūrybinį palikimą, atsiskleidžia skirtingų temų, stilių, žanrų gausa. Cikluose „Šeimyniniai portretai“, „Balius“ bei pavieniuose portretuose menininkas fiksuoja savo aplinkos žmogų; subtiliose interjerų ir jų fragmentų studijose, cikluose „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtoje „Rūkų“ serijoje atsiskleidžia itin įdėmus ir jautrus žvilgsnis į aplinką. Kūrybinį universalumą ir savitą požiūrį ypač atspindi autoriaus naudotos technikos spausdinant ar tonuojant atspaudus, daug eksperimentuojant su natiurmorto žanru.

G. Stulgaičiui esminis kūrybinis procesas buvo ne pats fotoaparato užrakto paspaudimas, o vaizdo režisavimas (ar tai būtų šeimyninis portretas, ar natiurmorto kompozicija) ir tai, kas vykdavo fotolaboratorijoje: fotografijų spausdinimas, spalvinimas, rankų darbo pasportų kūrimas. Tai lėmė, kad dviejų vienodų atspaudų nėra, tačiau gausu tos pačios fotografijos variantų ir interpretacijų.

Ir jei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad menininkas taip ir neatrado savo temos, buvo nuolatiniuose ieškojimuose, vis dėlto būtų galima teigti, kad jo tema ir nuolatinis tyrinėjimo objektas buvo pats santykis – žmonių, daiktų, formų, skirtingų faktūrų, atspindžių, šviesos ir šešėlio.

 

Parodos organizatoriai: Vito Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus.

Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parodos partneriai: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.