Stiklo gamybos istorijos ištakos slypi Egipte ir Mesopotamijoje, kuomet dar 3500 m. prieš mūsų erą didelių išteklių ir laiko sąnaudų bei meistrystės reikalaujantys stiklo dirbiniai buvo tik privilegijuotųjų ir religinių kultų atributas. Bėgant šimtmečiams stiklo gamyba kaip amatas išplito ir Europoje. Lietuvoje šis amatas maždaug nuo XVI amžiaus siejamas su monopoline Jono Paleckio giminės stiklo manufaktūra. 

Ypatingą vietą stikladirbystės srityje užima vitražas. Savo geriausias savybes galintis atskleisti esant tinkamam apšvietimui, jis ilgą laiką buvo neatsiejama Europos bažnytinio meno dalis. Kaip ir bet kuri dailiųjų amatų šaka, vitražas viduramžiais, o ir vėliau, mažaraščiams ir beraščiams valstiečiams, miestiečiams buvo nuostabi bauginimo, religinio lavinimo bei sakralaus didingumo išraiškos vaizdinė priemonė. Bėgant metams vitražo panaudojimo ir pritaikymo galimybės plėtėsi. Jis atrado savo vietą ir urbanistinėje architektūroje, ir interjere.

Ir tai tik maža dalis to, ką lapkričio 14 d. išsiaiškinome ir nuveikėme šeimų ir jaunimo šeštadienio užsiėmime: susipažinom su vitražo technikomis ir stiklo dekoravimu vitražiniais dažais, vėliau kūrybinio užsiėmimo dalyviai ant pasirinktų maketų atliko savo vitražo užduotis, aiškinosi dažų savybes.