Gabrielė Gervickaitė "Technokūnai'12"

Šį penktadienį, rugpjūčio 31 d., 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Gabrielės Gervickaitės paroda „technokūnai'12“.

Gabrielės Gervickaitės temos ir meninės priemonės smarkiai skiriasi nuo vyraujančių tendencijų. Ekspresyvaus ir konceptualaus gestų kovą, kurią perteikia tepti – tapti dilema, menininkė transformuoja į klijavimo ir dekonstravimo. Gyvą ekspresiją Gabrielė jungia su konceptualiu gestu pasitelkdama ne tik tapybines, bet ir medicinines medžiagas bei technologijas. Jų naudojimą įkvėpė vaikystėje patirtos ortopedinės operacijos. Menas Gabrielei nėra terapija, o profesionali veikla, kurioje atsiskleidžia ne tik gyvenimiška patirtis, bet ir savitas pasaulėvaizdis. Jo kertiniai stulpai yra asmeniškumas, pažeidžiamumas, hibridiškumas, metonimiškumas.

Gabrielės Gervickaitės darbuose fragmentas dažnai atstovauja visumą: skeletas atstoja galūnę, torsas – kūną. Tai ir yra metonimiškas žvilgsnis į aplinką. Detalė kaip dėlionės fragmentas nurodo už piešinio egzistuojantį kūną. Jis numanomas, net jei vaizdas tampa abstraktus. Gyvas ir skaudantis kūnas – nes kam negyvam protezai? Miręs, kaip ir dirbtinis kūnas, yra nejautrus. Tačiau dirbtiniai kūno tęsiniai (pvz., medicininiai protezai) yra gyvybės palaikytojai. Marshallas McLuhanas analizavo technologijas kaip kūno tęsinius, o dabartinė technikos raida tik patvirtino, kad mes dar labiau suaugome su telefonu, kompiuteriu, kamera. Gabrielė apsiriboja medicinine sfera, kur kūno ir technologijų susiliejimas akivaizdžiausiai matomas ir patiriamas.

Žiūrint Gabrielės darbus galima apčiuopti ryškius medicininės tematikos pokyčius Lietuvių dailėje. Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro darbuose buvo pabrėžiamas kūno ir technologijų kontrastas, žmogų tiriantys aparatai buvo tarsi kontrolės visuomenės metafora. Rožanskaitė priartėjo prie ligoto kūno tiek, kiek galima buvo priartėti neatsisakant modernistinės iliuzijos – naudojo fotografijas, detaliai tapė žmogaus kūno ir medicininių prietaisų sąveikas.

Gabrielė abstrahuoja savo patirtį ir vietoje dieviško (ar fotografiško) žvilgsnio į operacinę ruošia gelbėjimo paketą. Tiksliau – konstruktorių su pakeičiamomis detalėmis. Jos koliažai primena herbariumus ar drugelių kolekciją. Techninis pradas, izoliacijos blizgesys bei slidumas derinami su piešinio laisvumu, organiškomis formomis, o plokštuma – su erdvės iliuzija. Autorė regi situaciją tarsi iš kosminės perspektyvos, kaip Didžioji konstruktorė. Ji nenustato diagnozių ir nekuria sergančios visuomenės metaforų. Gabrielei rūpi pozityvus žmogaus kūno ir mechanizmo susijungimo aspektas. Iš detalių ji konstruoja ne ligonį, o kyborgą – žmogaus ir mašinos hibridą.

Gabrielė Gervickaitė yra viena iš trijų KKKC skelbto Jaunojo menininko konkurso laureatų (drauge su R. Petrov ir M. Gailiūte), o pristatoma paroda yra šio konkurso prizo dalis.

Parodos atidarymo dieną (rugpjūčio 31 d.) 15 val. kviečiame į ekskursiją po parodą su jos autore ir kuratore.

Paroda vyks iki 2012 09 20 d.

Parodos kuratorė: Laima Kreivytė