Kiti

KITI 3

Balandžio 13 d. (penktadienį) Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2) LFS Klaipėdos skyrius pristato fotografijų parodą.

Prieš tris metus startavusio projekto KITI tikslas ir šiandien išlieka tas pats – suvienyti nūdienos fotografus, suteikti nežinomiems ar mažai žinomiems kūrėjams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip palengvinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kita vertus, šiuo projektu siekiama praplėsti tradicinės fotografijos ribas, atkreipti dėmesį į gretutinius uostamiesčio fotografijos reiškinius, suteikiant naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų nusistovėjusiai Klaipėdos fotografijos sampratai.

Trečią kartą vykstančiame projekte, kaip ir ankstesniuose – fotografų, kurie dar tik žengia į fotografijos meną, darbai. Pagrindiniai autorių atrankos kriterijai – aktyvi kūrybinė veikla ir nežinomumas. Neabejotinai pastarasis momentas išlieka sąlyginiu, nes dauguma kuriančių gan išsamiai savo kūrybą pristato virtualioje erdvėje. Tai – jauni, ambicingi autoriai, jau turintys aiškius kūrybos principus, ryškėjančias autorines raiškas, nors dar ir stokojantys patirties profesionalaus meno erdvėje. Naujų ir perspektyvių autorių pristatymas vis dar išlieka mažai pažiniu reiškiniu. Čia svarbiausias – intrigos momentas, stimuliuojantis dar neįgytų patirčių dirgikliais.

Šiais metais projektas KITI praplėtė savo geografiją ir tarp Klaipėdos fotografų, kurių beveik trečdalis šiuo metu reziduoja užsienyje (L. Venckevičiūtė – Londone, J. Lohde – JAV, N. Urentcevas – Sankt Peterburge), pristato šiauliečio M. Juro kūrybinius eksperimentus. Būtent šio autoriaus darbai galėtų pretenduoti į seno/naujo sąvoką, kuri pastaraisiais metais sėkmingai plėtojama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje fotografijoje. M. Juras patenka į tų autorių kategoriją, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis, ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją – ambrotipiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, pozityvas. Archaiška technologija fiksuojami vaizdai užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis daro jį unikaliu ir vertingu jau savaime, pernelyg nesigilinant į kitus vertinimo kriterijus. Tai – savotiška spekuliacija, kuriai savanoriškai atsiduoda ne tik fotografas, bet ir jo kūrinių suvokėjas.

Jau kitus, tačiau ne mažiau pritinkančius mistifikuoto pasaulio struktūrai, dėmenis renkasi ir V. Jankauskas, A. Ostrianica, V. Baltmiškis. Šie autoriai nors ir kitomis priemonėmis, tačiau taip pat sėkmingai užaugina pakankamą laiko patinos sluoksnį, kad išbalansuotų realaus vaizdo (šiandienos) suvokimą ir suteiktų jiems daugiau ar mažiau romantizuotą apvalkalą. Falsifikuojamos ištisos istorijos, atraminiais taškais pasirenkant senąją architektūrą, kadais savo tikrąją paskirtį praradusius padargus ar jau prieš kelis dešimtmečius iš miesto gatvių dingusius automobilius.

Atvirai deklaruojami manipuliacijos privalumai – J. Lohde ir L. Venckevičiūtės fotografijoje. Pasirinkdamos mados fotografijai būdingą stilistiką, autorės drąsiai balansuoja ant estetinės/komercinės fotografijos ribos. Pernelyg nesureikšminant nei vieno iš šių aspektų ir nesiekiant savo darbus įsprausti į konkretaus žanro rėmus, jos konstruoja erotizuotus, šiek tiek nimfomaniškus vaizdus. Valstybės simboliai persipina su infantiliais atributais, nekaltas elgesys su gašlumo ir kitais aistros išraiškos šablonais. Tai – sąlyginis pasaulis su ryškiu realybės prieskoniu. Ar tai autentiško pasaulio sunaikinimas, ar tikro pasaulio sukūrimas, paliekama nuspręsti pačiam.

Žymiai mažiau į kadro struktūrą kišasi V. Ščiogolevas. Jis pasirenka stebėtojo/fiksuotojo taktiką, sau kaip autoriui palikdamas vienintelę prerogatyvą – objektų ir kadrų atranką. Panašiai elgiasi ir V. Balsys, kuris tampa pasyviu viešosios erdvės stebėtoju ir inertišku joje pasirodančių subjektų fiksuotoju. Visiškai kitokią taktiką renkasi N. Urentcevas. Fotografuodamas Sankt Peterburgo gatvėse, jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo atmosferą – didmiesčio, turinčio ne visuomet atvirai deklaruojamų pretenzijų į kosmopolitizmą, dinamizmą.

Fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui pasitelkia V. Jurelevičius. Kadrų serija, su nedideliais intervalais, pateikiama kaip nenutrūkstama seka, veiksmą rutuliojant nuo pradinio – užuomazgos iki galutinio – atomazgos taško. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia, kaip ir vyksmas, yra tikras. Tačiau autoriui pavyksta išvengti didaktikos ir pasilikti už kadro tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.  

Daugiau meditatyvinio pobūdžio – L. Ženč fotografija. Fotografė gal ir nepretenduoja į gilesnius būties apmąstymus, tačiau jos fotografiniai eksperimentai šįkart suvokėjui pasiūlo ne komunikavimo, bet savianalizės įrankius.

Pasirinkdami skirtingus raiškos būdus, temas, autorines pozicijas, fotografai išlaiko ryšį su realiais objektais, kasdienybės atplaišomis. Jos – šiek tiek kitokios nei įprasta. Kai kurios gal kažkur jau matytos, kitos mezga ryškesnes sąsajas su jau egzistuojančiais fotografijos reiškiniais, tačiau bet kuriuo atveju išlaiko perspektyvios fotografijos įspūdį. Akivaizdu, kad autorių pozicija dar nėra išgryninta, raiška – eksperimentinė, rezultatas – diskusinis. Tačiau neabejotinai KITI – tolerantiška ir talpi erdvė naujų autorių naujoms vizualinėms deklaracijoms. Be apribojimų, be išankstinių nuostatų, kur fotografija tampa ne tik autorinių intencijų raiškos priemone, bet ir asmens saviraiškos galimybe.

Parodos atidarymo dieną (balandžio 13 d.) 18 val. 40 min. KKKC parodinėse erdvėse Martynas Juras pristatys ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija kuriamas fotografijas bei pademonstruos ambrotipo sukūrimą.

Autorius šį susitikimą pristato taip: „Keliaujantis XIX a. fotografas Martynas Juras leis visais šešiais pojūčiai pajusti, kokia buvo fotografija 1851 m. Pamatysite kaip ant paprasto stiklo atsiranda magiškas veidrodinis vaizdas, kvepiantis levandomis. Antro tokio paties neįmanoma gauti.
Tokia fotografija vadinama ambrotipija (senąja graikų kalba reiškia: νβροτός – nemirtinas). Ambrotipas, lyg gintaro inkliuzas, sidabro vaizdas padengtas specialiu XIX a. laku yra lyg vakuume saugomas brangiausias turtas.

Kiekvienas apsilankęs parodoje galės savo akimis pamatyti kaip gimsta ambrotipas.“
KITI 3 autoriai: Vladas Balsys, Virginijus Baltmiškis, Virgilijus Jankauskas, Martynas Juras, Valdemaras Jurelevičius, Jana Lohde, Artūras Ostrianica, Vasilijus Ščiogolevas, Nikolajus Urentsevas, Lijana Vencevičiūtė, Laima Ženč.

KITI 3 kuratorius: Darius Vaičekauskas.

KITI 3 vieta: Fotografijos galerija (Tomo g. 7), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinės erdvės (Didžioji Vandens g. 2).

KITI 3 atidarymas: balandžio 13 d. 18 val. Fotografijos galerijoje.