Artūro Šeštoko fotografijų paroda "Nutylėtos istorijos"

Rugpjūčio 29 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma Artūro Šeštoko fotografijos paroda „Nutylėtos istorijos“, pristatysianti asmeninių jausenų fotometraštį, kuriame užfiksuota paskutiniųjų XX a. dešimtmečių Klaipėda, ir fotografijų ciklą „Macikų pensionatas“.

„Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986 m.) – savotiškas anuometinės Klaipėdos vizualus metraštis, serija fotografijų, kurias A. Šeštokas sukūrė savo kūrybos pradžioje. Tas laikas sutapo su didžiulėmis permainomis šalyje, o kartu ir meno lauke. Lig tol Lietuvos fotografijoje vyravę pompastiški socialistinių įvykių atvaizdai, fasadinę gyvenimo pusę įamžinę kadrai vis sparčiau traukėsi į antrą planą, užleisdami vietą jausmingesnėms ir nuoširdesnėms žmonių gyvenimo refleksijoms. Kita vertus, tai buvo laikas, kai suvešėjo nereikšmingų ar nepastebimų įvykių fotografija, vėliau menotyrininkės Agnės Narušytės apibrėžta kaip nuobodulio estetika. Tokiame kontekste A. Šeštoko fotografiją tik iš dalies būtų galima priskirti ir pastarajai kategorijai. Jis nesivaikė vaizdų, galinčių paliudyti tuometinius visuomeninius įvykius, ar bręstančias politines permainas. Tačiau taip pat nebūtų galima teigti, kad jis savo fotografijoje koncentravosi į vardiklius, galinčius apibendrinti sovietinės santvarkos sąstingį. A. Šeštokas ieškojo kadrų, kurie pirmiausia perteiktų jo jausmus ir asmeninius išgyvenimus.  

Šioje fotografijų serijoje kalbama apie konkretų laiką ir konkrečią teritoriją. Tai – Klaipėda. Nors autorius beveik nepalieka akivaizdžių uostamiesčio identifikavimo ženklų, kai kur tolumoje, ties horizontu galima aptikti tarsi netyčia į kadrą papuolusius uosto kranus, gamyklų kaminus. Tačiau ir tokios nuorodos yra labai ribotos. Visa kita informacija galėtų būti nesunkiai pritaikoma bet kuriai vietovei, bet kuriam senamiesčiui su aptrupėjusiomis namų sienomis, kiemuose ant virvių besiplaikstančiais skalbiniais ir patvoriuose nevalyvai išmėtytais rakandais. A. Šeštokas neišėjo iš miesto, tačiau fiksuojami objektai, vietovės, nebuvo jam itin svarbūs. Jie, kaip ir į kadrą papuolę žmonės, atsitiktiniai. Autoriaus dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į formą, pridėtinę informaciją, kurią vienas ar kitas fragmentas galėjo suteikti. Ne apie vietovę, miestą, bet apie jį patį, jo nuotaikas, būsenas ir išgyvenimus. Autoriui rūpėjo ta socialinė terpė, kurioje jis gyveno, rūpėjo ir toje terpėje esantys individai. Tačiau jis nesiekė jos charakterizuoti nei per aplinką, nei per žmogaus portretą, nei per architektūrą. Jis norėjo atskleisti tai, ką jaučia pats. Savo santykį su aplinka, jos žmonėmis, to išdavoje susiformavusias asmenines jausenas.

Praėjus keleriems metams, A. Šeštokas susidūrė su dar viena patirtimi, tema, kuri autoriui tapo labai artima. Apsilankymas Macikų kaime esančiame Šilutės pensionate (dabar – Macikų socialinės globos namai) įkvėpė jį jautriam, o kartu – brandžiam fotografijų ciklui „Macikų pensionatas“ (1992 m.). Tai buvo laikas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Beveik visas sovietinis palikimas be didesnės atrankos buvo priskiriamas praėjusiam gyvenimui. Su viltimi, kad netrukus pagerės ne tik sociumo padėtis, bet pasikeis ir pats visuomenės mąstymas. Tai buvo konfliktiškas laikas, kai senos nusistovėjusios nuostatos iro, o naujos tik formavosi. Autoriaus teigimu, tuometis gyvenimas jam buvo sudėtingas ne tik dėl politinių permainų ar pakitusių visuomeninių nuotaikų. Tai – laikas, prisipildęs neaiškumo ir nerimo jo paties gyvenime. A. Šeštoko dėmesį patraukė ne tik didžiulis kontrastas tarp to gyvenimo, kurį jis stebėjo, pats gyveno ir čia, pensionate, gyvenančių vadinamųjų keistuolių. Jam rūpėjo suprasti šių žmonių gyvenimą, priimti jų keistumą kaip normą ir galbūt netgi pabandyti kvestionuoti nusistovėjusias visuomenės nuostatas. Kiekviena A. Šeštoko nuotrauka – pasakojimas. Pasakojimas apie žmones, kurie yra mūsų visuomenės dalis.

Macikų pensionate gyveno skirtingų fizinių ir psichinių negalių kamuojami ligoniai. Jų pamišimo laipsnis taip pat buvo nevienodas. Kažkada gyvenę skirtingus gyvenimus skirtingose vietose ir, ko gero, skirtingais keliais patekę į tą patį pensionatą. Vieni iš jų čia – laisvi ir savarankiški, kitų net judėjimas apribotas. Tokios drastiškos priemonės turėjo saugoti šiuos žmones nuo jų pačių, nuo savo kūno žalojimo. Tai – tamsioji ne tik Macikų pensionato istorijos, bet ir žmonijos gyvenimo pusė. Savyje talpinanti neįsivaizduojamus apsigimimus, prievartą ir skausmą. Beviltiškus atvejus ir situacijas, verčiančias susitaikyti su bejėgyste ir galiausiai – pralaimėjimu. Kapo duobė, karstas ir žmonės keistomis grimasomis, dar keisčiau rankose laikantys gėles, kurių patys tarsi nepastebi. Neįprastas jų santykis su mirtimi, kurią jie priima kaip normą, kaip neišvengiamą ir natūralų reiškinį. Be didesnės dramos, be protesto prieš lemtį. Ir prie lovos pririštas vaikų šizofrenija sergantis berniukas. Taikiai stovintis, tačiau aprengtas tramdomaisiais marškiniais, nes jo elgesys kelia grėsmę jam pačiam. Šokiruoja tai, kad ši įtampa, dramatiškos situacijos – pensionato kasdienybė, tik prašalaičiui kelianti nuostabą ar siaubą. Visa kita čia kaip normaliame gyvenime. Kiti gi darbuojasi, ilsisi, pietauja, šoka. Tokiose situacijose jau daugiau juoko, šypsenų. Ir niekur nėra veidmainiavimo, pataikavimo, melo. Tie žmonės nemoka būti nenuoširdūs. Ar ne dėl to jie ir laikomi keistuoliais? Jų tiesūs žvilgsniai trikdo, verčia abejoti, kieno gi pusėje yra tiesa, jeigu tiesa išvis yra įmanoma. Autorių traukė šių žmonių originalumas. Keisti tipažai, atviras ir todėl neįprastas elgesys, savotiškas laisvumas ir jokios apgaulės, apsimetinėjimo. Čia vyravo savitas laimės suvokimas, kuris masino jį pažinti.

„Kūrybinis darbas man – mano esmė, dialogas ne tik su fiksuojamais reiškiniais, bet ir su savimi. Tai žymiai sudėtingesnis ir subtilesnis dalykas. Ta aplinka, tų žmonių nuoširdumas man buvo aktuali. Kažkas mano viduj buvo, ką turėjau išlaisvinti“, – reziumuoja A. Šeštokas. Akivaizdu, kad jam tai pavyko.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Paroda veiks iki š. m. rugsėjo 28 d.

BĮ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras neatsako už kitų organizatorių pateiktos informacijos turinį. Visa atsakomybė už informacijos turinį, autorinių teisių laikymąsi bei atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams tenka informaciją pateikusiam šaltiniui.

Organizatorius - LFS Klaipėdos skyrius
Kuratorius - Darius Vaičekauskas