Linas Jusionis "anapus laiko, laukiant kol tai nutiks"

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kovo 6 d. 18 val. atidaroma Lino Jusionio tapybos paroda „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“. Po atidarymo vyks ekskursija po parodą su autoriumi.

Parodos „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks” pavadinimą padiktavo Lino Jusionio tapybos darbų ciklas, eksponuojamas ir šioje parodoje. Anot autoriaus, jis sugalvotas kaip laiko nuoroda, apibūdinanti specifinę pasakojimo erdvę, kurią galima suvokti kaip vienijantį tapybos darbų faktorių. Ši erdvė atsiskleidžia per santykį tarp vaizdinio, jo pasakojamo siužeto ar reikšmės bei kuriamo emocinio erdvės ir laiko pojūčio. „Mane domina mintys, kurias mes projektuojame į vaizdinį, ir tai, kaip vaizdinys tuo pačiu metu jas priima ir joms priešinasi. Persekiojantys kasdienybės vaizdiniai, seni ar visai švieži prisiminimai ir motyvai iš daugiau ar mažiau žinomų istorijų naudojami konstruojant įsivaizduojamus peizažus, kurie tampa asmeninių patirčių projekcija, – kūrybą komentuoja L. Jusionis. – Pagrindinė problema, kuri nuo pat pradžių mane domino, yra klausimas, ar vaizdinys gali funkcionuoti kaip nuoroda į kažką autentiško, ar jis iš principo lieka savireferentiškas ir dėl to savotiškai nebylus. Paveikslą aš suvokiu kaip sistemą, kuri atsiranda bandant iš atskirų mintyse užstrigusių ir nuolat persekiojančių vaizdinių sukonstruoti prasmę įgaunančią visumą. Tačiau dėl pasirinkto vaizdavimo fragmentiškumo ir sprendimo visiškai išgryninti percepcijas paveikslas tampa labai efemeriškas ir iš tiesų pasakoja ne kokią nors istoriją, o tai, kaip jis pats yra konstruojamas.“

Pasak menotyrininkės Danutės Gambickaitės, šioje Lino Jusionio parodoje atskleidžiama šiek tiek daugiau nei ankstesnėse. Kita vertus, kai vaizdinių ir užuominų detektyvas pakrypsta nauja linkme, pradedi suvokti, kad atsidūrei dar sudėtingesnėje sistemoje, kuri suteikia dar daugiau galimybių. „Panašus jausmas turbūt užklumpa, kai įkopi į kalną ir pamatai už jo esantį tankme apaugusį slėnį, kurį tau reiks įminti. Mintys, kurias projektuojame į vaizdinį, pradeda klostytis kaip aritmetinė progresija, o vaizdinys, pasak Lino, tuo pačiu metu jas ir priima, ir priešinasi. Atrodo, kad tik dabar pradėjau suvokti dar vieną Lino tapybos sluoksnį. Tai vaizdinio savarankiškumas, artimas naujojo realizmo ir spekuliatyviojo realizmo filosofijų minimam daikto ar objekto savarankiškumui ir daiktų bei žmonių buvimo pasaulyje dehierarchizacijai. Žinoma, kalbant apie L. Jusionio parodą ir naujojo realizmo bei spekuliatyviojo realizmo ryšį nereikėtų to suvokti tiesiogiai, tai veikiau tam tikri ryšių žaidimai“, – teigė menotyrininkė D. Gambickaitė.

Paroda veiks iki balandžio 12 d.