„Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“: projektas, „griaunantis“ oficialumo sienas

Ar kada nors susimąstėte, kaip jaučiatės, atėję į meno galeriją ar į muziejų? Tokiose vietose žmonės kalbasi pašnibždomis, o vaikšto, tarytum ant pirštų galų, kad nesudrumstų ore sklandančios kažkokios mistinės sakralumo auros. O ar pagalvojote, ką į tas pačias vietas atėję jaučia vaikai? Matydami susikaupusius ir kartais kiek rūsčius suaugusiųjų veidus, tikėtina, jog tą patį, kaip ir jūs, suaugusieji – nejaukią įtampą ir lengvą nerimą. O ar kada nors pasvarstėte, kiek tokių vietų per metus aplanko žmonės su specialiaisiais poreikiais? Ir ar ten atvykę jie turi galimybę pasijusti kultūros dalimi? Būtent apie tai mums pasakoja Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro (KKKC) kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Norkūniene ir Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė Klaipėdoje Loreta Jurkuvienė. Šios dvi moterys taip pat yra jau antrus metus vykstančio projekto „Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“ iniciatorės. Pašnekovės su užsidegimu pasakoja apie pastangas, sujungti du, iš pažiūros visiškai skirtingus polius – ugdymo ir kultūros įstaigas ir, jau pasiektus rezultatus.  

Projekto tikslas – pasitelkiant Maltos ordino pagalbos tarnybos šunis - asistentus skatinti kultūros ir mokymo įstaigų bendradarbiavimą, tokiu būdu stengiantis sumažinti socialinės atskirties problemą tarp visuomenės ir vaikų, suaugusiųjų ir senjorų su specialiaisiais poreikiais. Kultūrinėse įstaigose dirbantys edukatoriai turi parengę specialias veiklas skirtas 1-7 klasių vaikams, taip pat vaikams, suaugusiems ir senjorams, turintiems specialiųjų poreikių. Edukacijos sukurtos taip, kad jose dalyvautų ir specialiai apmokyti  šunys, kurių dėka veiklų dalyviai galėtų lengviau ir laisviau integruotis į uostamiesčio kultūrinį gyvenimą. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo net penkios įstaigos -  Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmai, Laikrodžių muziejus, Lietuvos jūrų muziejus, Prano Domšaičio galerija bei Maltos ordino pagalbos tarnyba. Šiemet kultūros įstaigų gretas papildė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Kaip pavyko prikalbinti tiek daug įstaigų įsileisti šunis?

Inga: Tikriausiai didelę įtaką padarė mano asmeninis santykis su kultūrinėmis institucijomis. Teko dirbti ir kituose projektuose, tokiuose kaip „Muzė veža“, kuriam įgyvendinti buvo susivieniję visi Klaipėdos muziejai. Projekte buvau atsakinga už komunikaciją. Todėl daug bendradarbiavome su kitų muziejų atstovais. Projektui pasibaigus, tarpusavio santykiai ir toliau išliko itin glaudūs. Tačiau organizuoti edukacijas ir įvairias ekskursijas su šunimis jau buvau pradėjusi anksčiau, pastarajam projektui besibaigiant, todėl muziejų darbuotojai apie tai irgi sužinojo gerokai anksčiau, nei prasidėjo projektas „Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“. Mes, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmai, tapome pirmaja Klaipėdos kultūros institucija, kurie pradėjo tokią veiklą, įtraukiant šunis. Todėl daug ką lėmė jau sukurtas tarpusavio pasitikėjimo faktorius ir žinojimas, jog Maltos ordino pagalbos šunys yra specialiai dresuoti ir paruošti darbui su įvairiais žmonėmis. Galiausiai ir mūsų pačių gerosios patirtys, dirbant edukacijose su šunimis būtent Parodų rūmuose, muziejų atstovams buvo žinomos. Matomi pasiekti rezultatai, auditorijos įsitraukimas ir dalyvavimas dar labiau sustiprino tikėjimą ir pasitikėjimą mūsų vykdoma veikla. Šiemet prie mūsų projekto prisijungė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Kokios konkrečiai edukacijos šiame projekte yra vykdomos?

Inga: Pagrinde yra vykdomos edukacijos, kurias organizuoja konkrečių kultūrinių įstaigų edukatoriai. Šunys projekte tampa pagalbiniais motyvatoriais dalyvaujant užsiėmimuose. Na, tarkim, galiu pasakyti pavyzdį: šiuo metu Prano Domšaičio galerijoje veikia tarptautinė paroda iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių „Briedis kopose“. Taigi edukacija, skirta susipažinti su paroda yra siejama su briedžiais, jų bei gamtos pažinimą lyginimo principu. Šuo tampa veikiančiu parodoje lyginamuoju ir sugretinamuoju gyvuoju faktoriumi.

Kaip į šuniukus reaguoja vaikai?

Loreta: Vaikai, atėję į edukaciją ir pamatę šuniukų komandą, iš karto tampa viskam atviri, pasiruošę visur dalyvauti, kurti, nebelieka jokių psichologinių barjerų, arba tarpusavio nesutarimų. Vis tik tas gamtos ir santykio su ja trūkumas, visus sujungia į bendrą komandą, kuri maksimaliai dalyvauja visuose muziejų ir galerijų paruoštuose užsiėmimuose.

Kokias patirtis vaikams suteikia šis projektas?

Inga: Pavyzdžiui, bendradarbiaudami su Lietuvos Jūrų muziejumi, turime galimybę tyrinėti Baltijos jūrą ir joje gyvenančius gyvūnus, kalbėti apie ekologiją ir diskutuoti, kokį santykį žmogus turi su gamta. Visose veiklose dalyvauja šuo, kuris iš visų gyvūnų yra arčiausiai žmogaus. Tad tokios edukacijos, kaip aš sakau, yra daugiasluoksnės, nes jose tuo pačiu ugdoma pagarba silpnesniam ir nuo mūsų priklausančiam ir tai atliepia dabartinę bendravimo žmogaus su žmogumi ir žmogaus su gyvūnu situaciją. Ir kai vaikai mato aplink plaukiojančius delfinus ir kaip šunys su jais bendrauja, kaip greitai, po keletos edukacijų - susitikimų, jie vienas kitą atpažįsta ir žaidžia tarpusavyje, tai sukelia begalę gerų emocijų ir dovanoja asmeninę patirtį, kad draugystei nėra sienų. Ir toks patyrimas tiesiogiai ugdo draugystės, bendrumo, bendradarbiavimo ir atsakomybės jausmą. Taigi, šalia meno ir kultūros dalykų, visos projekto edukacijos yra praturtintos ir bendražmogiškomis vertybėmis.

Kaip jaučiasi patys šuniukai po tokių emocionalių edukacijų?

Loreta: Žinoma, jie jaučiasi pavargę, visai kaip žmogus. Tačiau tokia yra jų veikla ir darbas.  Paskui jie turi savo poilsį – ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, buvimo be žmonių laiką. Aišku, ir edukacinių užsiėmimų laikas yra paskaičiuotas, atsižvelgiant į šuns galimybes bendrauti.

Kaip keičiasi kultūros institucijų atmosfera ir dalyvių požiūris į jas kai edukacijose pasirodo šunys?

Inga: Šuns dalyvavimas užsiėmimuose kultūrinių įstaigų darbuotojus skatina visiškai kitaip pažvelgti į savo darbo aplinką. Atėjus šunims, „griūva“ visi oficialumai ir kardinaliai keičiasi suvokimas apie galerijų ir muziejų funkciją. Tai nebėra kažkokia meno „meka“, kurioje nieko negalima paliesti ir viskas yra „šventa“. Tai tampa vieta, kurioje norisi būti, kur tu gerai jautiesi ir nebesi toks atskirtas nuo tos kultūrinės meno erdvės. Tiesiog tampi viso to dalimi. Ir taip jaučiasi ne tik darbuotojai, bet ir užsiėmimų dalyviai. Būtent šuo ir suteikia galimybę tapti dalyviu, o ne stebėtoju. Čia ir yra pagrindinis projekto tikslas – keliaujame per visus muziejus, kuriuose turime nuolatines, skirtingo pobūdžio kultūrines veiklas, kurias sieja šuo. Jis tampa „integraciniu pjūviu“. Todėl ši karta, kuri nuolatos dalyvauja edukacijose, gauna didžiulį kultūrinio pažinimo susiformavimo jausmą. Ir įgiję šitiek daug patirties, vaikai jau gali ją modeliuoti ir pritaikyti savo kasdienėje veikloje ar mokydamiesi. Galiausiai, įgyta patirtis nebeleis vaikams jausti kažkokios „prievolės“ ateinant į kultūrines įstaigas. Edukacijų metu išlikusios emocijos sukurs namų jaukumo atmosferą. Juk visos projekto veiklos tuo pačiu skatina ir auditorijos pritraukimą į muziejus ar galerijas.

Šiandien jau itin dažnai girdime ir matome apie įvairias iniciatyvas, skatinančias žmones daugiau praleisti laiko su savo šunimis, atsivedant juos į darbovietes, kavines, dalyvaujant įvairiose akcijose ir kitose panašiose veiklose.Tačiau ar tikrai pakankamas šunų integravimas į šiuolaikinį žmonių gyvenimą Lietuvoje? Ir ko reikia, norint savo augintinį įtraukti konkrečiai į tokius užsiėmimus, kuriuos vykdote šiame projekte?

Inga: Šunų įtrauktis į įvairias veiklas priklauso nuo to, kiek žmogus pats skirs laiko savo šuns paruošimui ir darbui su juo. O kalbant konkrečiai apie šuns integravimą į tokią veiklą kaip mūsų, tai nėra taip paprasta padaryti. Mano pačios šuo Kuršis yra šio projekto dalyvis. Dirbu su juo nuo pat tos dienos, kai parsivežiau į namus iki dabar, o jam jau greitai bus penkeri metai. Lankau individualias, kinologo, šunų instruktoriaus Giedriaus Gumuliausko, dresūros pamokas,  ir labai aiškiai suvokiu, jog tai yra nesibaigiantis nuolatinis procesas. Ir tai tikrai nėra lengva. Bet pasitelkus savo kūrybiškumą suradau būdą kaip integruoti Kuršį į formalųjį ugdymą. Šuns pagalba, kartu su dalykų mokytojais, kūrybiškai skatiname vaikus labiau įsitraukti į pamokoje vykstančius procesus, auginti savo sąmoningumą dalyvaujant čia ir dabar. Pamokų metu, per tam tikrą šuns įsitraukimą, yra parodoma neišsenkanti gyvūno kantrybė ir motyvacija. Tokiu būdu siekiant vaikus paskatinti taip pat ugdytis šias savybes. Ypatingai mėgstu momentus, kuomet šuo suklysta atlikdamas užduotis. Nes tada prasideda diskusija, kas yra klaida?  Aiškinamės, jog ji yra mūsų tobulėjimo proceso dalis.

Loreta: Pas mus, Klaipėdos „Litorinos“ mokykloje, jau gana įprasta dirbti su šunimi. Vaikai jau įpratę jį matyti. Pas mus tai yra normalu. Jeigu vaikas blogai jaučiasi, jis eina ir ieško, ką apsikabinti, prie ko prisiglausti ir su kuo pabūti. Įdomiausia, kad net pats šuo iš viso būrio vaikų išsirenka silpniausius, labiau nervingus ar pavargusius, su kuriais tuo metu ir bendrauja. Toks šuns elgesys aiškiai parodo, kuriam vaikui labiausiai reikia emocinės pagalbos ar paramos.

Inga: Man itin patinka stebėti visus tris šios projekto šunis, kokio skirtingo temperamento jie visi yra. Ir tai yra labai gerai, nes ir žmonės yra skirtingi. O šunyse charakterio skirtumai ypač matosi. Štai, pavyzdžiui, mūsų Lota, Berno zenenhundė, yra pati didžiausia, ir tuo pačiu pati ramiausia. Kleopatra, anglų kokerspanielė, ne tik moka gestų kalbą bet ir dievina fizinį kontaktą bei glostymus. O erdelio terjeras Kuršis – visiškas individualistas. Jam reikia nuolatinio veiksmo, gali palaikyti kontaktą kurį laiką, o paskui, kaip niekur nieko atsukti nugarą ir nueiti. Šunys – kaip ir žmonės, turi skirtingus gebėjimus ir įgytas žinias. Apie tai kalbame ir projekto edukacijose.

Loreta: Todėl labai patogu visus tris šuniukus panaudoti pagal jų gebėjimus. Jei reikia judresnio ir viską apskaičiuojančio – imam Kuršį, grupėje esant drovesniems, baikštesniems vaikams, renkamės Lotą arba Kleopatrą.

Kokie vyksta emociniai pakitimai vaikų elgsenoje jiems pabendravus su šunimis? Ar gaunate kokių nors atsiliepimų iš tėvų?

Loreta: Gauname labai daug, tiesą pasakius. Šuo nuramina emocijas, o joms nurimus, atsiranda ir empatijos jausmas, tada gaminasi oksitocinas, atsipalaiduoja smegenys ir įsijungia mokymosi mechanizmas. Klaipėdos „Gedminų“ progimnazijoje darėme bandymą. Visus mokslo metus į vienos klasės lietuvių kalbos pamoką ateidavo Kleopatra. Metų gale buvo peržiūrimi visų klasių mokymosi rezultatai. Tų klasių, į kurių pamokas šuo neateidavo, rezultatai buvo įprasti – tai geresni, tai prastesni. O tos klasės, kuri turėjo galimybę lietuvių kalbos pamokos metu būti su šunimi rezultatai buvo gerokai aukštesni. Tai dabar tą patį eksperimentą darysime su dar trimis kitomis klasėmis. Jeigu rezultatai pasikartos – vadinasi šuns teigiama nauda mokykloje bus įrodyta šimtaprocentiškai.

Inga: Net ir ugdymo procese mes veikiame skirtingai. Štai, Loreta, kartu su Kleopatra, dalyvauja lietuvių kalbos pamokose, kurdamos saugią vaikams emocinę aplinką. O aš, kartu su dėstomo dalyko mokytoju, kuriu konkrečios pamokos planą, į kurį tiesiogiai įtraukiu Kuršio dalyvavimą per tos pamokos veiklas. Šiuo metu kaip tik ruošiamės muzikos - matematikos pamokai, kurioje Kuršis skaičiuos ketvirtines ir aštuntines natas, klausysimės valso, polkos, paskui spręsime matematinius muzikinius uždavinius. Kaskart dėliodama pamokos dinamiką, stengiuosi, kad netrūktų tiek individualių, tiek grupinių užduočių ir visa tai apjungiu kūrybiniais metodais, į kuriuos įtraukiu šunį kaip užduočių dalyvį.

Mūsų pamokos taip pat yra nuolatos stebimos. Ir atsižvelgiant į vertintojų pastebėjimus, buvo padaryta išvada, jog šuniui dalyvaujant pamokose, moksleiviai visu šimtu procentų buvo įsitraukę į ugdymo procesą, skirtingai negu kitose pamokose, kuriose šuns nėra. Ir tai yra didžiulis pasiekimas. Lygiai tas pats vyksta ir projekto edukacijose – vaikai maksimaliai dalyvauja kultūriniuose ir meniniuose užsiėmimuose. Šuo padeda sukoncentruoti ir priimti tą žinutę/informaciją, kurią siunčia edukatoriai.