Dalinamės Klaipėdos Vydūno gimnazijos 10 t kl. mokinės Agnietės Kučinskaitės išsakytomis mintimis po vykusios KKKC nuotolinės edukacijos „Menas ar Maištas“ skirtos 9-12 kl. mokiniams. Šios edukacijos tikslas paskatinti dalyvius abejoti nusistovėjusiomis normomis, sąmoningai kelti nepatogius klausimus, kvestionuoti negynčitinas tiesas. Tam, kad pasiektume tokį tikslą pasirinkome kalbėti apie menininkus, savo laikmečio vizionierius tokius, kaip Marcel Duchamp, Kazimir Malevich, Marina Abramović, Dainius Liškevičius. Kalbėdami apie juos keliame klausimą ar tai ką jie kūrė buvo priimama tuo metu kaip menas, o gal tai buvo tiesiog jų maištas? Kokios tokio „meno-maišto“ pasekmės pasaulio meno istorijos raidoje, kokie buvo menininkų tikslai, kaip visa tai atrodo iš šiandienos perspektyvos ar yra šiandien tokių menininkų – maištininkų, kaip mes juos priimame ar suprantame jų meną, ar tai, ką jie kalbėjo tada yra aktualu ir šiandien?
Ar visi žmonės geba ir gali (į)vertinti meną? Ar sutinkate, kad menas atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą?
Vertinti ir įvertinti yra du skirtingi veiksmažodžiai, kurie skiriasi savo kompleksiškumu. Vertinti meną galima remiantis savo jausmais, vidiniais išgyvenimais, kuriuos sukelia kūrinys. Žmonės turi teisę vertinti meną ir suprasti jį remiantis savo vidiniais potyriais. Yra visiškai teisinga kiekviena interpretacija, paremta paties žmogaus jausmais bei pažiūromis, suvokimu, asmeniniais potyriais. Menas mums turi sukelti jausmus, kurie nebūtinai turi būti teigiami, malonūs ir primityvūs. Tačiau tai yra tik dalis meno įvertinimo. Tam, kad visiškai suprastume kūrėjo norėtą perteikti žinutę, turime vadovautis ir savo jausmais, ir kontekstu, kuris yra istorinis, politinis, sociologinis. Metai, kūrinio pavadinimas ir net kūrinio vieta parodoje gali žiūrovui padėti geriau įsigilinti ir suprasti žinutę. Bet jei meno vartotojas tik paviršutiniškai žvelgs per savasties lęšius, nepriimdamas konteksto, įvertinti meną bus neįmanoma. Tai puikiai atspindi Dainiaus Liškevičiaus videoperformansas „Kliaksas/Restartas“. Sukurtas 2000 metais jis vėl atgijo Mo muziejuje, kur buvo eksponuojamas 90-uosius metus reprezentuojančioje parodoje ir ypač neigiamai pasitiktas 2021 metų gegužę vykusiame „Šeimų gynimo marše“, kuriame buvo skelbiama, kad su menininku reikia susidoroti. Kodėl? Visų pirma, šis kūrinys žmonės iškart kelia šleikštulį ir pasibjaurėjimą, galbūt net pyktį ar agresiją, nes Liškevičius nusivalo šokoladą nuo veido į Lietuvos vėliavą ją išpurvindamas. Tačiau tai tik pirmasis įspūdis, pirmajame plane esančios stambios, neapčiuopiamos figūros. Kūrinio kontekstas pasakoja visai ką kita ir menininkas tikrai nenorėjo, kad žiūrovai vertintų jo performansą tik paviršutiniais neišgvildentais jausmais. Įvertinti meną – žinoti kontekstą.Pirmiausia – metai. 2000 metais lietuviai buvo patyrę didžiulę krizę, išgyvenę pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir stovėjo kryžkelėje, nežinodami, ar aklas vakarų sekimas nekainuos viso pilietiškumo. Tad šis performansas atspindėjo pilietinę visuomenę, kuri, bėgant laikui saldžiai „sutepa“ valstybę bei jos vaizdinį ir per kultūrinius pokyčius bei laiką sukuria kito veido visuomenę. Aktorius performanso pradžioje surūko cigaretę, o po to pradeda žiebtuvėliu kaitinti šokoladą lyg tai būtų heroinas, o šokoladas, kaip ir heroinas, sukelia trumpalaikį malonumą. Juo Dainius Liškevičius išsitepa veidą ir paskui jį nusišluosto į Lietuvos vėliavą, tad šokoladas taip pat yra ir per istoriją patirtos visos šalies traumos, kurių neįmanoma ištrinti, ir net pasikeitus šalies mentalitetui bei piliečiams (kaip pasikeitė aktorius performanso pabaigoje) jos liks šalies sąmonėje. Pavadinimas taip pat sufleruoja šią mintį – Restartas reiškia naują pradžią, o Kliaksas -Juodulys buvo juodaodis antiherojus sovietiniame filmuke. Tai – sovietinis rasizmas. „Išsitepęs šokoladu ir tapęs juodaodžiu Kliaksu, jis pripažįsta praeities ideologijos poveikį.“ – Agnė Narušytė. Kai nusijuokia jis nusimeta tą naštą ir jau tarsi būdamas tuo, kurį visi laikys blogiu, žvelgia į ateitį. Jei šeimų maršo dalyviai būtų supratę šį kontekstą arba bent jau pabandę gilintis į gilesnę prasmę, o ne į paviršutinišką inkstintą priešintis, galbūt jie būtų patyrę ir performanso sukeltą katarsį. Taigi, menas turi kelti jausmus bei reakcijas taip provokuodamas žiūrovus vertinti meną iš asmeninio požiūrio karalystės, „perleidus“ per visus išgyvenimus ir pastebėjus tik tas detales, kurios koreliuoja su žiūrovo patirtimi. Tačiau tam, kad tikrai žiūrovas įvertintų meną, jam reikia norėti gilintis bei suvokti kontekstą, o tai reikalauja pastangų bei laiko, tad tikrai ne visi „meno kritikai“ yra pasirengę iš visų išgalių objektyviai įvertinti meną.Kai kurių idėjų pasisemta iš Agnės Narušytės straipsnio „Lietuviškų juodulių medžioklė: „Šeimos gynimo maršo“ organizatoriai ragino susidoroti su menininku“.