Ilga kelionė prie jūros

Klaipėda – miestas prie jūros, atostogų ir meilės istorijų vieta, čia laukiama jūreivių sūnų, vyrų, mylimųjų, čia tarpinė stotelė, keliaujant toliau į Palangą ar Kuršių Neriją. Klaipėda – tarsi išsilaisvinimo, vėjų kaitos, slaptų svajų, nepasiekiamybės, artimas-tolimas miestas.

Šiemet uostamiestis mini 760 metų jubiliejų, ta proga KKKC parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2) rugpjūčio mėnesį bus rodoma lietuviškų filmų retrospektyva, kurioje Klaipėda taps kelionės kryptimi, išsivadavimo, ilgesio bei jūrinės lemties miestu.

Rugpjūčio 8 d. 22 val. po atviru dangumi bus rodomas rež. A. Aramino filmas „Ilga kelionė prie jūros“ (1976 m.). Paskutinę akimirką į traukinį, vykstantį į Klaipėdą, susirenka vagono keleiviai – keista ketveriukė: įnoringa mergina ir dėl jos išsiskyręs pagyvenęs dūsautojas, fokusininkas, diskutuojantis su savo kalbančia papūga ir senutė rusė, visiems primetanti savo kompaniją bei pasakojanti nebūtas, prieštaraujančias viena kitai istorijas apie sūnų. Mergina nebenori tekėti už vyriškio. Bet kai senutė, atsilikusi nuo traukinio, taksi jį pasiveja, o fokusininkas organizuoja keleiviams šventę, visų nuotaika vėl pasitaiso. Atvykusi į Nidą, senutė aplanko sūnaus, žuvusio mūšiuose dėl Baltijos, kapą.

Rugpjūčio 22 d. 22 val. rež. R. Lileikis, S. Motiejūnas filmo „Aš esu“ (1990 m.) herojus Jonukas, iširus šeimai, bando surasti išėjusią mamą. Jis gyvena su senele, bet ilgisi motinos. Vilniaus mieste vyksta nesuvokiamos permainos, apstu žmonių su žvakelėmis, nešami karstai – gal užuomina į Nepriklausomybės atgavimo dramatizmą? Jonukas siurbia į save aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, kai kuriuos žmones matydamas keliais veidais. Jį traukia praeitis, sustingęs varpas, kurį reikia įsiūbuoti, kankina visai nevaikiškos egzistencinės problemos. Ar kelionė prie jūros reikš išsivadavimą, ar balta figūra, ateinanti per kopas – motina, susivienijimas su ja?

„Iš kur kilę žmonės?“, – klausia mokytoja. „Kai kurie žmonės kilę iš beždžionių, o lietuviai kilę iš jūros. Garbės žodis, kai buvau zoologijos sode, mačiau undinę“,– atsako Jonukas

Filmas 1990 m. apdovanotas Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautinio kino festivalio pagrindiniu prizu „Aukso žuvėdra“.

Rugpjūčio 29 d. 22 val. rež. Arūno Žebriūno sukurtas meninis filmas „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.) pasakoja apie sąžiningą vaikų draugystę. Vika vieši paskutinę atostogų dieną pas senelį žveją. Mergaitė susipažįsta su Romu, kuris atvyko tik vienai dienai prie jūros. Vika jam papasakoja savo „paslaptį“ – ji turi unikalią aidų kolekciją. Neatlaikęs berniūkščių juokelių, Romas nepaduoda nuogai besimaudančiai Vikai rūbų. Siekdamas išsikovoti jų pasitikėjimą, Romas vedasi visą kompaniją link uolų ir išduoda tik ką sužinotą paslaptį apie Vikos aidų kolekciją. Bet aidas tyli…

Po sukūrimo filmas buvo uždraustas. Ekranuose vėl pradėtas rodyti, gavęs Lokarno tarptautinio kino festivalio žiuri specialųjį prizą. Kino teatruose šį filmą pažiūrėjo virš 5,8 mln. žiūrovų. Už Lietuvos ribų šio filmo pavadinimas buvo „Mergaitė ir aidas“ (rus. Девочка и эхо).

Kino kritikai „Paskutinę atostogų dieną“ vadina vienu iškiliausių Arūno Žebriūno filmų, nagrinėjančių vaikų vidinį pasaulį. Juosta ne tik pelnė įvairius apdovanojimus tuometinės Sovietų Sąjungos festivaliuose, bet ir buvo įvertinta užsienyje – „Paskutinei atostogų dienai“ atiteko „Sidabrinių burių“ apdovanojimas Lokarno festivalyje bei Didysis prizas Kanuose, filmų vaikams ir jaunimui kategorijoje.

Programa:
08.08 d. 22 val. rež. A. Araminas „Ilga kelionė prie jūros“ (1976 m.)
08.22 d. 22 val. rež. R. Lileikis, S. Motiejūnas „Aš esu“ (1990 m.)
08.29 d. 22 val. rež. A. Žebriūnas „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.)

Peržiūros nemokamos