ALGIMANTO ALEKSANDRAVIČIAUS FOTOGRAFIJOS PARODA „SUGRĮŽIMAI – VEIDAI IR NE TIK…”

Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos paroda „Sugrįžimai – veidai ir ne tik…”

Rugsėjo 4 d., 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose atidaroma Algimanto Aleksandravičiaus jubiliejinė fotografijos paroda „Sugrįžimai – veidai ir ne tik…”

Apie autorių:
Algimantas Aleksandravičius (gim.1960 m. Klaipėdoje) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Nyderlandų Orange-Nassau Riterio ordino kavalierius. Apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai medaliu, Aukso žvaigžde (LATGA apdovanojimas). Lietuvoje ir užsienyje surengė per šimtą personalinių parodų. Daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas. Penkiolikos personalinių fotoalbumų autorius. 2003 metais pripažintas geriausiu Europos portretistu (konkurso Fujifilm Euro Press 2003 pagrindinis prizas), 2011 metais – geriausias Baltijos šalių portretistas. Tarptautinių fotografijų parodų Grand Prix keturiskart laimėtojas, taip pat keturiskart – Lietuvos spaudos fotografija Auksinio kadro konkurso nugalėtojas. 2013 m. įteikta Balio Buračo fotografijos meno premija. 2014 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.

Menotyrininkai apie Algimanto Aleksandravičiaus kūrybą

„Algimantas Aleksandravičius ėmėsi vienos sudėtingiausių sričių – portretinės fotografijos. Ši užduotis yra dar sunkesnė, nes jis fotografuoja žinomus Lietuvos kultūros ir meno veikėjus – žmones, apie kuriuos žiūrovai jau yra susikūrę savo įvaizdį.
Niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas.
Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją.
A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, jis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos.
Fotografas nepataikauja savo modeliams. Jis neslepia fizinio bjaurumo, kaip ir senatvės, ligos ar alkoholio paliekamų pėdsakų. Kai kada jis negailestingas ieškodamas tiesos, o kartais net sutirština spalvas. Tačiau niekada neperžengia trapios ribos, susijusios su pagarbos praradimu. A. Aleksandravičiaus savitumas – fotografijos kūrimas ne kaip „sustabdytos akimirkos”, bet kaip įkūnijančios ilgesnę laiko sekvenciją. |o kompozicijos maitinasi iš kino meno išraiškos priemonių, kas mažai eksplotuota Lietuvos fotografijoje.“

Dailėtyrininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė. Iš fotoalbumo Algimantas Aleksandravičius. Lietuva. Meno veidai. – Vilnius: Vaga, 2000

„Algimantas Aleksandravičius neskuba į šviesą ištraukti paminkliškai apčiuopiamo ir anatomiškai tikslaus kūrėjo portreto. Jis tarytum žaidžia su vidiniais menininko demonais ir šviesos blyksniais, kuria iš jų naują tikrovę, kuri yra ryškesnė, įtaigesnė ir skaudesnė negu banalioji veido kasdienybė. Veidas yra dar kažkas ir neapčiuopiamo, tai, kas juda nuo kūno link dvasios, tai animucula, individuali siela, tai kovos laukas. Esu tikras, kad Algimantui šio neramios sielos jausmo užtenka, kitaip nebūtų gimusi didžiulė jo sukurtų portretų galerija. Reikia labai domėtis gyvenimu ir žmogumi, mokėti pažiūrėti jam į akis, į nuogą veido atvirumą. Reikia būti sugundytam gyvenimo ir kūrybos paslapties. Reikia tapti sekliu, tyrėju ir stebėtoju, kad sukurtum tokią iškalbingą, meistriškumą, grožį ir pažinimą puoselėjančios ir mus buriančios baltų genties veidografiją.“

Dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis. Genties veidografija (Bernardinai, 2014)

„Sugebėjimas priversti menininkų veidus sustingti apimtus kūrybinės įtampos, rašyti ar piešti akimis, šviesos režisūra, erdvės skaidymas ir personažo apibūdinimas naudojantis aplinkos daiktais skiria Aleksandravičiaus fotografijas nuo kitų. Jo portretai kompleksiški, dažnai žmogus stebimas iškart iš kelių žiūros taškų pasitelkiant atspindžius ir šviesą laužiančias terpes. Daugelyje portretų tikrąjį veidą dubliuoja, papildo ar dar kitaip komentuoja koks nors nupieštas antrininkas. Galios įspūdį visada sustiprina dramatiškas apšvietimas, išryškinantis veido reljefą, kuriame pėdsakų paliko gyvenimo neramumai.
Aleksandravičiui visų pirma rūpi portretas, išraiška, žvilgsnis, charakteris, šviesa, galiausiai – gera fotografija.
Jis parenka tokius kadrus, kuriuose beveik nėra atsitiktinumų, visada nurodančių į laiko tėkmę ir nereikšmingumą. Veidai atrodo sustingę amžinybėje, taip, kaip juos turėtų išvysti ateitis. Laiko ženklai taip pat nereikšmingi, jų beveik nėra. Todėl portretai yra belaikiai, jie galėtų priklausyti bet kokiam laikui.“

Menotyrininkė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė Agnė Narušytė . Iš fotoalbumo Algimantas Aleksandravičius. Devyni aukštai. – Vilnius: Nacionalinė knyga, 2002

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki spalio 11 d.

Daugiau informacijos:
Darius Vaičekauskas
LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas
LFS Klaipėdos skyrius
Tomo g. 7, 91247 Klaipėda,
Tel. 8 615 49470
www.photoklaipeda.lt