Parodos

Ingrida Mockutė-Pocienė. ROŽĖS EFEKTAS / THE ROSE EFFECT

Rugsėjo 6 d. 17.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės paroda-meninis tyrimas „Rožės efektas"

09 06–10 06
Per asmeninį santykį, dokumentinius archyvus, daiktus, atsiminimus, sapnų užrašymus, fotografiją ir video darbus, poeziją, performansus, autorė nagrinėja, kaip veikia ta pati vieta (deja vu efektas).
Kodėl žmonės, bandantys ieškoti ar pasitvirtinti savo tapatybę, vis grįžta atgal? Į praeitį? Į svarbias jiems vietas? Kaip ta pati vieta mus veikia laiko ir patirčių perspektyvoje?
Parodos pavadinimas „Rožės efektas” yra nuoroda į turinį ir priemones. Rožės vardas turi tiesioginių sąsajų su autore, yra jos identiteto dalis.
„Visą studijavimo Telšiuose laiką buvau vadinama Rože“, pasakoja menininkė. „Tai buvo malonu, skausminga, nepakeliama. Tačiau davė daug: tiek paprasto, intuityvaus būdo išgyventi, tiek subręsti kaip kūrėjai, atsispirti nuo skausmingų ir stiprių išgyvenimų, panaudoti juos kūrybai, socialiniuose projektuose. Grįždama studijuoti atgal į tą pačią vietą (į Telšius), sąmoningai pasirenku išeiti iš komforto zonos, susidurti su skaudžiais prisiminimais – psichikos liga, patyčios, psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas, depresija ir moralinis nuosmūkis. Tačiau asmenine patirtimi galiu liudyti gebėjimą susidoroti su šiomis problemomis, net dar daugiau – naudoti tai kaip medžiagą savo kūryboje, neužsidaryti savyje ir tuo pačiu skatinti visuomenę daugiau kalbėti šia tema, ieškoti išeičių.”
Asmeninis patyrimas parodoje pateikiamas kaip meninis objektas, į kurį kviečiama žvelgti per simbolinį turinį, bet tuo pačiu tai yra apnuogintų autorės gyvenimo faktų dūrių atodanga. Tyrimo rezultatas – paroda-išpažintis – baigtinis veiksmas, įgalinęs į viską pažvelgti iš šalies, todėl aktualus ne vien autorei, bet visiems.
„Visas savo ligas – tiek fizines, tiek dvasines – priimu kaip nuolatinio tobulėjimo galimybę”,- priduria Ingrida Mockutė-Pocienė.
Parodos autorių tikslas – mažinti atskirtį tarp „sveikųjų” ir kenčiančių psichikos sutrikimus, meno kalba iškelti visuomenės stigmatizuojamas temas: psichologinis ir fizinis smurtas, psichikos ligos, savižudybės.
Kuratorė
Neringa Poškutė-Jukumienė
Paroda veiks iki spalio 6 d.
Paroda įgyvendinta ir pristatoma gavus Tautos fondo E. Urbaitytės stipendiją.
Meninis tyrimas „Rožės efektas” yra psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai” ir iniciatyvos „Žvelk giliau” dalis. Tai yra Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto magistrantūros programos Taikomasis menas baigiamasis darbas. Rašto darbo dalies vadovas Gvidas Slah, kūrybinio darbo dalies vadovė doc. Neringa Poškutė-Jukumienė.
Biografija
Ingrida Mockutė-Pocienė — tarpdisciplininė menininkė, kilusi iš Tauragės, dešimtmetį praleidusi Klaipėdoje, šiuo metu gyvena Stavangeryje, Norvegijoje. Veiklos sritys: fotografija, video kūrimas, performansas, instaliacijos ir kt. Parodose dalyvauja nuo 2009 m., meno kūrėjo statusas suteiktas 2021 m., nuo 2023 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.
2021 m. Klaipėdos miesto savivaldybė skyrė stipendiją projektui Je suis Žardė vykdyti. Menininkė atliko socialinį-meninį tyrimą ir pristatė visuomenei dokumentinį filmą apie Klaipėdos „Žardės” mikrorajono žmones ir aplinką.
2024 m. asociacijos Klaipėdos kultūros bendruomenės Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte Įelektrinimas. Klaipėdos kultūros tinklai sukūrė platformą ir dokumentinį video filmą „Varau į miestą”. Filmas pristatytas renginyje „Šiluminė kultūra” („Hofas”, Klaipėda) ir Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Menininkei skirtas paskatinamasis prizas už aktyvų Kaipėdos miesto bendruomenių įtraukimą į kūrybinį procesą.
Šiuo metu Ingrida Mockutė-Pocienė dirba Rogaland Kunstsenter šiuolaikinio meno centre, Stavangeryje, Norvegijoje.

Autorės mintys apie kūrinius

 

  1. „Kaip kančios vainikas“

Objektas, erškėčių stiebai, 2023 m.

 

„Iš pradžių buvo ketinimas gaminti objektą iš rožių kotų. Tai susiję su tapatybės ieškojimu, išėjimu iš komforto zonos, vietos ir kūno atmintimi. Daug metų nuo 1990-ųjų Rožė buvo mano pravardė ir tai sukelia įvairių prieštaringų prisiminimų, dažniau skaudžių. Ieškodama žaliavos savo kūriniui, susidūriau su keista realybe, kad dabar daugelyje gėlių parduotuvių prekiauja rožėmis be spyglių. Taip atėjo idėja panaudoti tikrus, laukinius erškėčius iš pajūrio. Tai įneša dar naujų prasmių. Paralelės su laukine gamta, kurią suvaldyti nebuvo lengva – supinti labai spygliuotus erškėčių stiebus.“

 

  1. „Sleep notes“

Video darbas, 2.10 min, 2023 m.

 

„Vienas iš svarbiausių geros psichinės sveikatos veiksnių yra geras miegas. Video kūrinys susijęs su miego stebėjimu. Tai viena iš mano magistro darbo dalių, kai aš kiekvieną rytą iš karto pabudus fiksavau savo veidą ir užrašiau kiek laiko miegojau naktį. Atsirado 109 autoportretai. Tuo pačiu man tai padėjo ir pačiai kontroliuoti miego trukmę, lyg sustoti beprotiškame gyvenimo buities – būties rate ir atsigręžti pačiai į save. Duoti savo kūnui ir dvasiai poilsio.“

 

  1. „Rožės efektas“

Video darbas, 5.22 min, 2023 m.

 

„Tekstas netaisyta kalba įkalbėtas. Istorija kartais skaitoma, kartais pasakojama. Ir žinau kodėl. Vieninteliu įrašu padarytas pasakojimas balsu ir įrašymas – jaudinantis, šalia diktofoną laikant sūnui, kuriam irgi nejauku… Bet ir nereikia, kad būtų. Per šiuos du metus perskaičiau daug knygų apie traumos psichologiją ir išgijimą. Daug metų neigusi, tylėjusi ir slėpusi šias istorijas apie psichikos ligą ir prievartą – dabar išskleidžiu… Kitaip turbūt tiesiog verkčiau. Turiu pati atitolti nuo savęs pačios, nuo praeities skaudžių išgyvenimų. Ir žinau, kad tai svarbu, svarbu iškomunikuoti garsiai.“

 

  1. „Prieglobstis“

Video darbas, 4.02 min, 2024 m.

 

„Čia daug nerežisuotų, impulsyvių scenų, kuriomis nesiekiu tobulumo. Nuvykus į jau negyvenamą sodybą Smalininkuose, į „guolį”, guluosi su tetos rūbais (jums barščiai, man rožės) į apleistą lovą, kur dar likęs mirusiųjų patalas, puošiuosi jos nėriniais, skaitau jos atvirukus ir maldaknygę. Ši sodyba ir ten gyvenę žmonės (teta, dėdė) labai svarbūs mano emocinei pusiausvyrai. Jiems išėjus amžinybėn, remiuosi vaizdais, kvapais, garsais, daiktiniais artefaktais, prisiminimais. Toliau mano miegamojo lango fonas, čiurlenantis šaltinis prie sodybos. Paskutiniuosiuose rašto puslapiuose pasakoju apie vaikystės vandenis: Nemuną, upę Jūrą (Tauragė), kiemą su močiute. Ir kas labai svarbu – dabarties, realybės kūrimas. Tai kaip prieglobstis – mano dabartinė šeima, atvirumas gyvenant kartu. Ir vaikščiojimas kaip praktika, kaip tam tikra meditacija. Nesvarbu nei paros ar metų laikas ar oro gražumas. Aš einu, nes taip gyju. Nepateikiu to kaip visuotinės terapijos. Tai mano būdai atrasti ramybę.“

 

  1. „Objektas iš šeimos archyvo“

Linas, siuvinėta, 110 x 75 cm, apie 1950 m.

 

„Šis reliktas, tampa aktualiu ir daugiaprasmiu dabar. Savyje jis talpina labai daug: kaip šeimos, giminės perduotas turtas, ne tik materialusis, bet ir dvasinis, užkoduota pranašystė, kuri tampa asmeniniu uždaviniu. Tai ir tikras svarbus atminties kūnas, primenantis praleistas vasaras pas tetą kaime: rankų plovimą aliumininiame dubenyje šalia šio užrašo, aitrų ajero kvapą, kuris pasklinda ant jo iškepus naminę ruginę duoną. Dar viena iš prasmių – kolektyvinė to laikmečio kaimo buities atmintis.“

 

  1. Iš ciklo „Ankstyvosios traumos. Nebeegzistuojančios durys.“

 Spauda ant pvc pl., 200×94 cm, 2023 m.

 

„Reikia pripažinti pačiai sau, kad traumos kelias prasidėjo dar vaikystėje, namuose, Tauragėje. Tėvų alkoholizmas, nepriežiūra paauglystėje, suteikė terpę skaudiems įvykiams. Tėvams pasistačius sodo namelį, jie išvyko gyventi ten, toliau nuo miesto, ūkininkauti, bet iš tikrųjų niekieno nestebimi virti naminę. Tauragėje, bute palikę nepilnametę… 1989-ieji. Miestuose ir miesteliuose siautėja nevaldomi banditai, pasidalinę į grupuotes. Naivi penkiolikmetė… Tapau jų auka. Du kartus pagrobta grupiniam išprievartavimui. Daug kartų persekiota, bėgau. Į teisėsaugą nesikreipiau. Jie buvo gaujų narių draugai, giminės, net tėvai. Dabar, grįžusi į Tauragę, atėjau prie daugiabučio, kuriame užaugau. Ir čia savo didelei nuostabai, neberandu durų į butą. Likusi tik dėmė liudijanti įėjimą. Lyg įėjimą į praeitį… Gal ir gerai. Gal tai ženklas.“