Kristina Inčiūraitė „Sekimas”

Š. m. balandžio 6 dieną (penktadienį), 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatomas Kristinos Inčiūraitės projektas „Sekimas“, kurio metu bus galima išvysti ir specialiai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui sukurtą filmą „Susitikimas”.

Parodoje pristatomuose kūriniuose sekama urbanistinio landšafto pėdsakais ieškant architektūrinių utopijos ženklų – atklydusių iš netolimos praeities ir tyliai vegetuojančių šalia (filmai „Susitikimas“, 2012, „Sekimas“, 2011, fotografijų ciklas „Kurortas“, 2007, ir kiti), arba visai neseniai sukurtų ir jau grimztančių į užmarštį (piešinių ciklas „Centras“, 2009). Architektūriniai statiniai meta šešėlį ant mūsų gyvenimų: atspindi mūsų dabartines būsenas ir besikeičiančius lūkesčius.

Specialiai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui sukurtame filme „Susitikimas” bei su juo susijusiuose objektuose ir piešinyje ant sienos veiksmas nusikelia į kaimyninę Kaliningrado sritį. Filme pristatomas susirašinėjimas su bendraamže Svetlogorsko gyventoja, kuri internete ieško pažinčių draugystei. Susirašinėjama vyro vardu neprisipažįstant, kad bendravimas skirtas meniniam projektui.

Pasak parodos kuratorės, menotyrininkės Laimos Kreivytės, Kristina Inčiūraitė yra viena įdomiausių šiuolaikinių menininkių, savitai jungianti kino, architektūros ir pasakojimo erdves. Jos fotografijos, piešiniai, kino ir videofilmai konstruojami kaip funkcionalistinis pastatas, komunikacines konstrukcijas iškeliant į išorę. Menininkę domina realybės ir fikcijos susidūrimas, išgalvotos ir tikros istorijos sąsajos. K. Inčiūraitės asmeniniai istorijos tyrimai grindžiami ne archeologija ar etnografija, o dabarties išgyvenimo suintensyvinimu. Žiūrovas ne pasyviai stebi vaizdus, o įsijungia į naratyvo konstravimą – iš kadrų ir pasakojimų dėlioja savo istoriją. Kiekvienas naujas Kristinos projektas pateikia vis daugiau įkalčių vizualinių detektyvų mėgėjams. Šios parodos raktas – „sek paskui mane“.

16 val. ekskursija po parodą su parodos autore.

Paroda veiks iki 2012 gegužės 27 d.

***

Sekant kameros žvilgsnį. Kristinos Inčiūraitės kūrybinė biografija

Kristina Inčiūraitė – viena įdomiausių šiuolaikinių menininkių, savitai jungianti kino, architektūros ir pasakojimo erdves. Jos fotografijos, piešiniai, kino ir videofilmai konstruojami kaip funkcionalistinis pastatas, komunikacines konstrukcijas iškeliant į išorę. Menininkę domina realybės ir fikcijos susidūrimas, išgalvotos ir tikros istorijos sąsajos. Inčiūraitės asmeniniai istorijos tyrimai grindžiami ne archeologija ar etnografija, o dabarties išgyvenimo suintensyvinimu. Žiūrovas ne pasyviai stebi vaizdus, o įsijungia į naratyvo konstravimą – iš kadrų ir pasakojimų dėlioja savo istoriją. Pavyzdžiui, fotografijų ciklas „Blogi metai“ (2007-2008) dokumentuoja Prancūzijos vietovę, kurioje sudeginta ragana. Vieta beveik nepasikeitusi, tačiau žinojimas keičia žvilgsnį ir paprastas kaimo peizažas tampa niūrus ir grėsmingas.

Kristinos filmuose nerandame dokumentikai būdingo „autentiškų charakterių autentiškoje aplinkoje“ atskleidimo – menininkei svarbesnis ne „tiesos“, o jos konstravimo ir sąlygiškumo momentas. Kristina konstruoja žvilgsnį, pasakojimą ir tapatybę: gali kalbėti savo ir kito balsu, pasakoti vyro ir moters istoriją, patikėti kritikei įgarsinti savo mintis. Dokumentiniame filme „7 nuodėmės” (2010, 60 min.) pagal Bertoldo Brechto pjesę pagrindinės herojės yra dvi seserys Anos, keliaujančios po 7 miestus, simbolizuojančius didžiąsias nuodėmes. Menininkė veiksmą perkelia į Lietuvos miestus ir filmuoja sportininkes, kurios ne tik demonstruoja kovotojų savybes ir ištvermę, bet ir komentuoja atitinkamą nusidėjimą. Apie susidvejinusią pjesės Aną kalba jos vaidmens atlikėja, sujungianti pasakojimo gijas ir kartu parodanti pasakojamos istorijos sąlygiškumą.

Balsas – vienas iš svarbiausių Inčiūraitės filmų elementų. Jis atstoja veikėją – mes taip ir nepamatome kalbančiųjų. Balsas už kadro atgaivina kasdienybės vaizdus, personifikuoja peizažą ir interjerą. Dažnai menininkė pasakoja moterų istorijas ir įgarsina jų patirtis – todėl sąmoningai nerodo savo herojų. Objektifikuojantis kameros žvilgsnis moteris paverčia gražiais daiktais, jas apžiūrinėja ir nurenginėja, bet nesiklauso. Kristinai svarbiau, ką jos sako, o ypač – ko nepasako, ką reikia išgirsti pauzėse ir nutylėjimuose.

Kristina Inčiūraitė tyrinėja įvietintas biografijas: kaip aplinka lemia žmonių pasirinkimus, ir kaip dabarties dramos keičia sovietmečio architektūrą. Urbanistinis peizažas nėra tik fonas, o svarbus, gal net pagrindinis veikėjas. Lazdynų mikrorajonas, Druskininkai, Svetlogorskas išsiskiria architektūrinėmis ambicijomis ir peizažo sureikšminimu. Kartu tai nykstančios didybės paminklai, saugantys savo pamėklinę būtį. Menininkė ją įgarsina, supindama su kultūriniais (R. Wagnerio opera) ir asmeniniais (pažinčių portalas) kontekstais. Kadaise modernumo ir šviesios ateities simboliu buvęs Svetlogorsko liftas nebeveikia ir tėra filmo veikėjų neišsipildžiusių lūkesčių projekcija. Tačiau kartu tai – laiko mašina, perkelianti žiūrovą į kitą laikmetį ir atverianti iliuzijų pasaulio konstrukcijas. Kiekvienas naujas Kristinos projektas pateikia vis daugiau įkalčių vizualinių detektyvų mėgėjams. Šios parodos raktas – „sek paskui mane“.

Parodos kuratorė, menotyrininkė Laima Kreivytė

***

Sekimas: utopijų paieškos

Parodoje pristatomuose kūriniuose sekama urbanistinio landšafto pėdsakais ieškant architektūrinių utopijos ženklų – atklydusių iš netolimos praeities ir tyliai vegetuojančių šalia (filmai „Susitikimas“, 2012, „Sekimas“, 2011, fotografijų ciklas „Kurortas“, 2007, ir kiti), arba visai neseniai sukurtų ir jau grimztančių į užmarštį (piešinių ciklas „Centras“, 2009). Architektūriniai statiniai meta šešėlį ant mūsų gyvenimų: atspindi mūsų dabartines būsenas ir besikeičiančius lūkesčius.

Dviejuose naujausiuose ir stambiausiuose parodos projektuose atliekami meniniai eksperimentai – filme „Sekimas“ bei jį lydinčiuose piešiniuose ir iliustracijoje sutelkiamas dėmesys į Vilniaus miesto Lazdynų gyvenamąjį rajoną, kuris tapo vienu iš sėkmingiausiai 8 dešimtmečio viduryje suprojektuotų gyvenamųjų rajonų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Filme pateikiamos kelios sekimo istorijos: Lazdynų rajone sekami iš troleibuso išlipantys ir į namus keliaujantys vyrai bei epizodiškai Lazdynų rajono miške pasirodančios moterys su šunimis. Taip bandomas išprovokuoti klausimas: kas ką seka?

Filme sekimo istorijas papildo dinamiška muzika. Vyrų suprojektuotą gyvenamojo rajono funkcionalumą bando sugriauti šiuolaikinės muzikos kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, kuri specialiai filmui sukūrė ir atliko vokalinę muziką. Pasitelkus moters balso ekspresiją bandoma sustiprinti moters poziciją viešose miesto erdvėse bei pasufleruoti, kad ir moteriai gali priklausyti vujeristinio žvilgsnio, sekimo ir galios mechanizmai.

Kitame, specialiai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui sukurtame filme „Susitikimas” bei su juo susijusiuose objektuose ir piešinyje ant sienos veiksmas nusikelia į kaimyninę Kaliningrado sritį. Filme pristatomas susirašinėjimas su bendraamže Svetlogorsko gyventoja, kuri internete ieško pažinčių draugystei. Susirašinėjama vyro vardu neprisipažįstant, kad bendravimas skirtas meniniam projektui.

Tokiu būdu bandoma įsigilinti į kitos moters pasaulį ir patirti, ar ji atsivers gana santūriam vyrui iš kaimyninės Lietuvos, kuris rašo, kad Svetlogorskas yra jo (jos) vaikystės prisiminimų miestas. Jis (ji) čia atostogavo kartu su tėvais, o įspūdingas krantinės liftas – jo (jos) vaikystės svajonių projektavimo vieta. Identiteto mutacijos: vyro-moters, o iš kitos pusės, moters-moters atviravimai metaforiškai jungiami su dviprasmiška paties Svetlogorsko krantinės lifto situacija: tai įspūdingas statinys-monstras, kuris, veikiamas erozijos, neišvengiamai grimzta į pražūtį. Filme atskleidžiama, kad liftas ir su juo susijusi susirašinėjimo istorija fiksuoja utopijos ir distopijos sandūrą.

Romantinė susirašinėjimo dvasia sulydoma su keliais Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis Olandas“ (Der fliegende Holländer, 1841) fragmentais – vokiečių kompozitorius šiame Baltijos krašte gyveno. Parašyti operą apie jūrose besiblaškantį ir meilės ieškantį jūrininką įkvėpė audringa Baltijos jūra kelionės metu. Romantinė Wagnerio muzika buvo mėgstama totalitarinėse valstybėse, tad garsas konceptualiai papildo nufilmuotą pagrindinį vizualinį filmo motyvą – Svetlogorsko krantinės liftą, statytą komunistinio rėžimo viešpatavimo metais (tuo pačiu metu kaip ir Lazdynų gyvenamasis rajonas).

Ankstesniame, tačiau Lietuvoje nerodytame parodos projekte apie Druskininkų miestą, eksponuojamas fotografijų ciklas „Kurortas“, kuriame taip pat fiksuojamas kurortinių pastatų irimas, nešantis į užmarštį ankstesnę sėkmingo gyvavimo istoriją. Šalia demonstruojamas ir grotažo technika atliktas grafikos darbas, kuris 2018 metais, praėjus dešimt metų po kūrinio sukūrimo, bus atidengtas (nutrintas guašo ir vaško sluoksnis). Druskininkų vaikų sanatorijos pacientai čia užrašė savo palinkėjimus miestui – paaiškės, ar miestas toks, kokį jie norėjo matyti savo vaikystėje? Tais pačiais 2018 metais bus iš naujo nufotografuotos tos pačios kurorto vietos, kurios buvo įamžintos prieš dešimt metų. Šiuo ilgalaikiu projektu bandoma apžvelgti, kaip keičiasi šis miestas, o kartu ir mes patys.

Piešinių cikle „Centras“ pateikiami užfiksuoti vieniši nuobodaus architektūrinio dizaino prekybos centrai. Tai, kas visai neseniai karštligiškai buvo įgyvendinama didesnio vartojimo vardan, palengva regresuoja. Piešiniuose vaizduojami Šiaulių miesto prekybos centrai, kurie, lyginant su kitų didžiųjų miestų prekybos centrais, gerokai viršijo vartotojų paklausą. Laikui bėgant, ypač krizei įsisiubavus, šie dar nauji prekybos centrai tarytum tampa vienišais muziejais vaiduokliais.

Kristina Inčiūraitė