Nidos meno kolonija: genius loci

08 10–08 10

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) balandžio 4 d. 18 val. atidaroma pirmoji kuruota VDA Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų iš viso pasaulio paroda.

Sąvoka genius loci reiškia išskirtinę atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos patirtį ir dvasią. Parodos kuratoriai Yulia Starsteva (kuratoriaus asistentė, Kanada) ir kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius į parodą atrinko įdomiausius darbus, kurie per pirmuosius kolonijos veiklos metus tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką. Šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, naratyvas, komunikacija – tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys į menininkų kūrinius. Nidos, kaip vietos, apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa personažu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiška ar nostalgiška, bet kaip kažkas, su kuo keitiesi laiku, – derybos su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškojimas, laukimas. Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrybos Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 m. kovo mėnesį Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, dirbusių čia nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2/3 yra užsieniečiai.

Pirmasis kolonijoje sukurtas kūrinys žymi chronologinę parodos pradžią. Prancūzų menininko Quentino Armand‘o „Plaustas“ – tai tarpinė erdvė, sukurta tam, kad „būtų tuščià ir be namų jausmo“. Minimali plūduriuojančio įtaiso konstrukcija veikia metaforiškai. Kūrybos medžiaga – miške surinktos medžių šakos – tiesiogiai susijusi su Nida. „Tai ne laivas, bet vietovė“. Skirtumas tarp vietos ir vietovės yra esminis, nes vietovė turi aiškias koordinates, tuo tarpu vieta kinta per santykį su kitomis vietomis. Tai panašu į laivą arba kieno nors vietą prie pietų stalo. Šis laivas yra efemeriškas ir vandenyje lengvai iširtų. Taigi jis yra kartu ir vieta, ir vietovė, ir judantis, ir statiškas, ir transportavimo būdas, ir objektas.

Parodoje taip pat dalyvauja šio pavasario kolonijos rezidentai. Pavyzdžiui, Lena Dobrowolska (lenkų menininkė, gyvenanti Škotijoje) interpretuoja Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Jos kūrinys yra pušies sodinimo akcija ir fotografijų instaliacija, kurioje Nidos peizažas pasitelkiamas išgryninti „organų be kūno“ arba „kūno be organų“ idėją, kylančią iš Deleuze‘o ir Guattari teorijos. Kūno kaip rinkinio idėjos santykis su organu kaip objektu primena vietos ir vietovės santykį. Jie abu nurodo į fizinę subjekto poziciją. Jei kūnas yra subjekto vietovė, tai organas yra vieta kūne. Organo buvimas už kūno yra bandymas permąstyti „į“ (vidų ) ir „iš“ (vidaus) kaip sinonimus, o ne antonimus.

Parodos struktūra sudėliota ne chronologiškai, bet pagal estetinius ir teminius kriterijus tam, kad pabrėžtų paraleles ir skirtingus požiūrius į aplinką. Nors ir sunku iki galo suvokti šiuos kūrinius anapus sukūrimo erdvės, nes kai kurie jų rodomi tik kaip fotografiniai proceso pėdsakai, tačiau galima juos laikyti organais už kūno ribų. Jie rodomi tam, kad iš naujo apibrėžtų Nidos erdvę už jos ribų lyg tai būtų vidujybės sinonimas. Paroda yra sukuruota tokiu būdu, kad atspindėtų vidinius santykius tarp laikinų vietų, atsirandančių Kolonijoje, narių.
Nidos meno kolonija yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene bei eksperimentus meno edukacijoje. Vienas iš pagrindinių jos veiklų yra tarptautinė menininkų rezidencijų programa bei seminarų ir kūrybinių dirbtuvių organizavimas. Ši paroda – tai pirmasis Kolonijos renginys KKKC parodų rūmuose.

Parodoje dalyvauja: Quentin Armand (Prancūzija), Liddy Scheffknecht (Austrija), Lena Dobrowolska (PL/UK), Rudolfas Levulis ir Paulius Mazuras (Lietuva), Justin Tyler Tate (Kanada/Estija), Aistė Goda Viršulytė (Lietuva), Gwenn-Ael Lynn (JAV/Prancūzija) ir kiti menininkai.
Kuratoriai: Yulia Starsteva (Kanada) ir Vytautas Michelkevičius
Daugiau informacijos www.nidacolony.lt

Sąvoka genius loci reiškia išskirtinę atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos patirtį ir dvasią. Parodos kuratoriai Yulia Starsteva (kuratoriaus asistentė, Kanada) ir kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius į parodą atrinko įdomiausius darbus, kurie per pirmuosius kolonijos veiklos metus tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką. Šviesa, garsas, kvapas, lietimas, naratyvas, komunikacija– tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys į menininkų kūrinius. Nidos kaip vietos apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa charakteriu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiškai ar nostalgiškai, bet kaip kažkas su kuo tu keitiesi laiku, taikaisi su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškai ir lauki. Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrimo Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 kovo mėnesį Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, buvusių rezidencijoje nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2/3 užsieniečiai.

Pirmasis kūrinys, sukurtas kolonijoje, žymi chronologinę parodos pradžią. Prancūzų menininko Quentin Armand „Plaustas“ yra tarpinė erdvė, sukurta tam, kad „būtų tuščia ir be namų jausmo“. Minimali plūduriuojančio įtaiso konstrukcija veikia metaforiškai. Kūrybos medžiaga – medžių šakos rastos miške – yra tiesiogiai susijusi su Nida. „Tai ne laivas, bet vietovė“. Skirtumas tarp vietos ir vietovės yra esminis, nes vietovė turi aiškias koordinates, tuo tarpu vieta kinta santykyje su kitomis vietomis. Tai primena laivo padėtį arba kažkieno vietą prie pietų stalo. Šis laivas yra efemeriškas ir vandenyje lengvai iširtų. Taigi jis yra kartu ir vieta, ir vietovė, ir judantis, ir statiškas, ir transportavimo būdas, ir objektas.

Parodoje taip pat dalyvauja šio pavasario kolonijos rezidentai. Pavyzdžiui, Lena Dobrowolska (lenkų menininkė gyvenanti Škotijoje) interpretuoja Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Jos kūrinys yra pušies sodinimo akcija ir fotografijų instaliacija, kurioje Nidos peizažas pasitelkiamas išgryninti „organų be kūno“ arba „kūno be organų“ idėją, kylančią iš Deleuze ir Guattari teorijos. Kūno kaip rinkinio idėja santykyje su organu kaip objektu yra greta vietos ir vietovės idėjos. Jos abi nurodo į fizinę subjekto poziciją. Jei kūnas yra subjekto vietovė, tai organas yra vieta kūne. Organo buvimas už kūno yra bandymas permąstyti „į“ (vidų ) ir „iš“ (vidaus) kaip sinonimus, o ne antonimus.

Nidos meno kolonija yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene bei eksperimentus meno edukacijoje. Vienas iš pagrindinių jos veiklų yra tarptautinė menininkų rezidencijų programa bei seminarų ir kūrybinių dirbtuvių organizavimas. Ši paroda – tai pirmasis kolonijos renginys KKKC parodinėse erdvėse.

Paroda vyks iki 2011 04 11