Viktoras Trublenkovas. Fotografijos

Alternatyva kūrybos ir pasaulio racionalumui

Albume publikuojamus darbus Viktoras Trublenkovas sukūrė Klaipėdoje nuo 1976 m. iki 1990-ųjų pradžios. Chronologiniu požiūriu tai apibrėžia aiškų šios autoriaus kūrybos dalies kontekstą: aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jaunieji Vilniaus fotografai plėtojo nuo ankstesnės Lietuvos humanistinės fotografijos atitolusią fotografijos kryptį, dabar dažnai vadinamą „nuobodulio estetika“[1]; Kaune devintojo dešimtmečio pradžioje susibūrė „plėšriųjų sekcija“, taip pat užėmusi alternatyvią poziciją tuomet įsitvirtinusių lietuviškos fotografijos tradicijų atžvilgiu; Klaipėdoje kūrybinė fotografija, nors tiesiogiai nepatirdama kitų didžiųjų miestų fotografinių tendencijų įtakos, savo ruožtu taip pat pasuko panašia kryptimi – V. Trublenkovas, kaip ir kiti tuometiniai jaunieji uostamiesčio autoriai (Arvydas Stubra, Petras Malūkas, Algimantas Maldutis), formavo „savitą, asmenine intuicija grįstą braižą“, kuris „tapo savotiška maišto forma“[2].

Ir Klaipėdoje, ir kituose Lietuvos miestuose anuo metu nauja fotografijos kryptis reiškė ne tik pasipriešinimą vyravusioms lietuviškos fotografijos tradicijoms, bet ir „tylią“, dažnai tiesiogiai neišreikštą rezistenciją sovietinei santvarkai ir paskutinio jos gyvavimo dešimtmečio sąstingio kritiką. Šį pasipriešinimą fotografijoje perteikė viskas, kas, vertinant tradiciniu požiūriu, stokojo prasmės: neišraiškinga vaizdinė forma, technologinis „brokas“, įamžintos nereikšmingos akimirkos ir nykios vietos.

Viena vertus, V. Trublenkovo fotografija priklauso tam pačiam kūrybos ir realybės reprezentacijos diskursui, kaip ir kituose miestuose panašiai dirbusių kolegų kūriniai. Šio autoriaus darbuose svarbiausia vieta tenka subjektyviom jausenom, kurias sunku įvardinti žodžiais ir neįmanoma perteikti aiškiais fotografijų siužetais. Tai, ko fotografija neužfiksavo, V. Trublenkovo darbuose taip pat svarbu, kaip tai, kas jose įamžinta. Lemiamos akimirkos ar numanomo pasakojimo trūkumą čia su kaupu užpildo prasmės prisotinti „nutylėjimai“. Iš nuasmenintos kasdienybės į fotografijas atklysta išsilieję žmonių siluetai, žmogiškos veiklos pėdsakai fotografijose išryškina paties žmogaus nebuvimą, užuominos apie galimus įvykius – neišsipildžiusias galimybes, įvairūs objektai – neaprėpiamą tuščią erdvę. Panašius vaizdus galbūt fiksavo „plėšriųjų sekcijos“ nario Arūno Kulikausko mokiniai, kuriems jis liepė eiti į miesto dykynes ir nufotografuoti pastarąsias taip, kad būtų akivaizdu, kad „ten nieko nėra“. Skirtinguose miestuose kūrusius fotografus siejo panašus požiūris į tuometinę tikrovę ir tą požiūrį išreiškiančią kūrybą – jų darbai nebyliai perteikė tuometinės santvarkos absurdą bei vizualizavo neapčiuopiamą, subjektyviai autorių išgyvenamą santykį su tikrove.

Kita vertus, sąsajos su tuometiniu Lietuvos kūrybinės fotografijos kontekstu ir politinės aplinkybės V. Trublenkovo kūrybą gali paaiškinti tik iš dalies. Autoriaus darbai neapsiriboja XX a. devintojo dešimtmečio „avangardinės“ fotografijos bruožais, o jų turinio aktualumas nepriklauso vien nuo konkretaus laikotarpio aplinkybių. Dalis V. Trublenkovo darbų savo išraiškinga ar net dramatiška forma peržengia „nuobodulio estetikos“ ribas, o kai kurių fotografijų dekoratyvumas apskritai jas atitolina nuo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje bet kokios „gražios filosofijos“[3] atsisakiusios fotografijos. Miesto aplinkos detalės ar gamtos formų fragmentai V. Trublenkovo fotografijose virsta kone abstrakčiomis kompozicijomis, nuo įprastos realybės dalį fotografijų atitolina ir tonavimas. Dinamiški, ekspresyvūs peizažai taip pat akivaizdžiai skiria V. Trublenkovo kūrybą nuo kituose Lietuvos miestuose panašiu metu dirbusių kolegų fotografijos, kurioje vyravo monotoniška, „pilka“ urbanistinė aplinka.

Nors pats autorius neskirsto savo darbų į serijas ir kiekvieną fotografiją vertina kaip savarankišką, užbaigtą kūrinį, tačiau V. Trublenkovo kūryboje atskirą, savito natiurmorto žanrą sudaro įvairiausių kasdienių daiktų nuotraukos. Šiuose darbuose išryškėja visai fotografo kūrybai būdingas dėmesys detalėms, subtilus gebėjimas banaliame objekte įžvelgti nekasdieniškų, kone metafizinių išgyvenimų atšvaitus. Natiurmortai tam tikra prasme atskleidžia kūrybos metodą, kurį autorius naudoja ir kitose fotografijose – kasdienė aplinka, įvairūs objektai, siužeto nesusietos akimirkos, aiškaus tikslo neturintys judesiai, nelyginant daiktai natiurmortuose, atrodo netekę savo įprasto konteksto ir paskirties. V. Trublenkovo fotografijose konkretybės atrodo atitrūkusios nuo mūsų laikinos kasdienybės ir iš naujo atrastos amžinybės rūke, kur turi jau visai kitą prasmę – čia jos tik pabrėžia įprastos tikrovės atitolimą ir racionalaus pasaulėvaizdžio trapumą.

Štai kodėl V. Trublenkovo fotografijų aktualumo neriboja „nuobodulio estetiką“ Lietuvos fotografijoje suformavęs laikotarpis ir jo socialinės bei politinės aplinkybės. Žinoma, pati fotografijos prigimtis ją tvirtais ryšiais sieja su atvaizde įamžinta tikrove ir konkrečiu laiku – nuotraukose užfiksuota realybė, be abejonės, iš tiesų egzistavo. Tačiau fotografijų prasmė nepriklauso vien konkretaus laikotarpio kontekstui. Autorius leidžia žiūrovui kasdienybės detalėse atpažinti egzistencines patirtis, o pačią būti perteikia kelionės, amžino judėjimo, be pradžios ir galutinio tikslo, metaforomis. Taigi V. Trublenkovo darbai – tai ne tik paskutinį dešimtmetį gyvavusios sovietinės santvarkos kritika, bet ir universalesnius, egzistencinius klausimus kelianti fotografija.

Tokia kūryba, nepriklausomai nuo konkretaus laikotarpio, gali įtaigiai perteikti konfliktą tarp individualaus pasaulio pajautimo ir žmogaus būtį į racionalumo bei utilitarumo schemas siekiančios įsprausti santvarkos. Pats V. Trublenkovas vėlesnėje savo kūryboje pasuko link estetinių eksperimentų spalvotosios fotografijos srityje, tačiau ankstesniems jo darbams būdinga kryptis šiandien išlieka gyva ir aktuali kitų lietuvių autorių fotografijose. Vytautas Pletkus į egzistencines patirtis vedančius kasdienybės „plyšius“ atranda jau nepriklausomoje, bet tuštėjančioje Lietuvoje[4], o Vytautas V. Stanionis – atsisveikinimo su dar sovietmečio suformuotos, bet jau praeitin tolstančios socialinės tikrovės vaizduose[5]. V. Trublenkovo ir kitų jaunųjų fotografų XX a. aštuntuoju-devintuoju dešimtmečiais plėtotos fotografijos krypties intuityvumą primena jau naujojo tūkstantmečio pradžioje Vytauto V. Stanionio pačiam sau suformuluotas kūrybos principas: „fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti“[6].

Taip kuriama fotografija nėra politinis ar socialinis manifestas, netenkantis savo aktualumo keičiantis santvarkoms, nes žmogaus būtį parodo iš labai asmeniškos perspektyvos. Iš tokio požiūrio taško, bet kuris sutartiniais racionalumo principais bei tikslingos veiklos iliuzija pagrįstas visuomenės modelis ir individo funkcionavimo jame schema (nesvarbu, ar ji atitinka socialistines utopijas, ar „amerikietišką svajonę“) atrodo neperspektyvūs ar net absurdiški. Todėl ir V. Trublenkovo prieš keletą dešimtmečių sukurtos fotografijos šiandien, jau kitomis aplinkybėmis nepraranda kritinio potencialo ir įtaigos. Fotografijose intuityviai perteiktas subjektyvus pasaulėvaizdis tampa alternatyva dirbtinai konstruojamai politinei bei socialinei realybei ir įtikina pačios kūrybos autentiškumu, nepriklausomai nuo kintančių fotografijos interpretacijų kontekstų.

Tomas Pabedinskas

[1] Agnė Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.

[2] Danguolė Ruškienė. „Nespalvoto gyvenimo estetika“. In: sud. Darius Vaičekauskas. Arvydas Stubra. Kasdienybės šviesa. Klaipėda: Lietuvos fotomenininkų Klaipėdos skyrius, 2013, p. 6.

[3] Agnė Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 18.

[4] Vytautas Pletkus. Tuštėjimas. Kaunas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2015.

[5] Vytautas V. Stanionis. Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai. Alytus: Erdvės, 2008.

[6] Agnė Narušytė. „Tarp tuštumos ir tuštumos“. In: Vytautas V. Stanionis, Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai. Alytus: Erdvės, 2008, p. 6.

Viktoro Trublenkovo parodos „Fotografijos“ atidarymas spalio 30 d., 17 val. Fotografijos galerijoje (KKKC parodų rūmuose).

Paroda veiks iki gruodžio 6 d.

Parodą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos:
Darius Vaičekauskas
LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas
LFS Klaipėdos skyrius
Tomo g. 7, 91247 Klaipėda,
Tel. 8 615 49470
www.photoklaipeda.lt