Parodos
Mykolė „Gamtovaizdis“
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. gruodžio 15 d., penktadienį, 18 val. atidaroma tapytojos MYKOLĖS paroda „Gamtovaizdis“.
MYKOLĖ (g. 1987) studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts), kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Viena iš konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtojų. Yra surengusi personalinių parodų Vilniuje, Paryžiuje, Kopenhagoj (šiuose miestuose gyveno ir kūrė). Dalyvauja užsienyje vykstančiose grupinėse parodose, meno simpoziumuose, pleneruose. Turėjo garbės susipažinti ir bendradarbiauti su Jonu Meku, Dominique Gauthier, lankėsi Prano Gailiaus studijoje. 2016 metais Andoroje vykusioje UNESCO meno stovykloje atstovavo Lietuvą. Vėliau, tais pačiais metais, menininkės tapybos darbų serija buvo įteikta kaip prizas geriausiems Prancūzijos raiteliams “Didžiojoje Fontainbleau svaitėjė 2016”.
„Peizažo tema yra ypatinga. Gamtoje nėra politikos, blogų istorijų ar kokių nors ketinimų apskritai – tik nuolatinis atsinaujinimas. Gamtos atsinaujinimas yra unikalus, nes jis nereikalauja jokios priežiūros – jis pats save atnaujina. Viskas ko reikia – tik netrukdyti šio proceso. Tačiau net jei tai įtakojama kaip nors dirbtinai, gamta yra stiprus žaidėjas šioje kovoje. Man patinka savo kūryboje išreikšti tai, kaip gamta “sugeria” žmogaus pastatytas struktūras ir šiukšles, kaip visa tai tampa peizažo dalimi. Peizažas kurį aš tapau yra tarsi tuščia teatro scena, bet tuo pačiu justi judėjimas ir virsmas, kuris atsirato praeityje, yra ir bus visada. Tai ir istorinis dokumentas, gulintis prieš mūsų akis. Jį galime skaityti tarsi lapą po lapo, sluoksnį po sluoksnio. Jame nėra nieko atsitiktinio, viskas turi savo istoriją, tačiau ar be žmogaus kam tai rūpi? Žmogus suteikia prasmę daiktams, o Gamta tai „aklas ir betikslis gyvenimo troškimas“ ir nuolatinis cikliškas atsinaujinimas. Gamta suranda savo lygsvarą ir balansą.“ [Mykolė]
Menotyrininkė Justina Augustytė
Mykolės kūryboje dominuoja peizažai. Žanro pasirinkimas išskiria ją iš jaunosios lietuvių tapytojų kartos, dažniausiai sekančios figūrinės tapybos, neretai aiškiai socialiai ir politiškai angažuotos, kryptį. Peizažas, ypač gamtovaizdis, dažnai siejasi su natūralistinėmis gamtos studijomis ar romantiškais ir idealizuotais gimtinės laukų vaizdeliais. Tačiau Mykolės kūryba patvirtina, kad šiuolaikiniam peizažo žanrui netrūksta sąlyčio su naujausiomis meno tendencijomis, kad jis gali būti įdomus ir aktualus.
Mykolės kūryboje lietuviški gamtovaizdžiai atsirado studijuojant Paryžiuje kaip prisiminimai Lietuvoje praleisto laiko, kaip tėvynės ilgesio išraiška. Juose vaizduojamos tikros dailininkei svarbios, jos lankytos vietos. Gamtoje ji ieško atsvaros miestui, jo dinamikai, triukšmui. Tad peizažai tušti, erdvūs, meditatyviai nuteikiantys. Dažnai juntamos melancholijos, lyrizmo nuotaikos, papildančios autobiografišką peizažų atsiradimo istoriją. Taigi jie, nors ir realūs, tampa ir psichologiniais vidiniais peizažais – vietomis, kurios sąmoningai ir pasąmoningai išgyvenamos vidumi. Geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos atrodo scenografiškos, tarsi ištuštėjusios nostalgiško sapno scenos dekoracijos.
Menotyrininkė Ingrid Luquet-Gad
Mykolės peizažai – plačiai besidriekiančios, šiaurietiškus kraštovaizdžius primenančios neapgyvendintos erdvės, kuriose glūdi deformacijų užuomazgos. Vaizduojamose scenose gamta visuomet vešli, o dangus vaiskus ir platus, bet taip pat gali pasirodyti, kad peizažą lyg švininis skliautas slegia tam tikras svoris. Šešerius metus Paryžiuje gyvenusi lietuvių dailininkė Mykolė peizažus tapyti pradėjo remdamasi geometriškai supaprastintomis pirmųjų kompiuterinių žaidimų 3D erdvėmis. Vėlesnė kūryba pasižymi didesniu organiškumu, o ritmingi potėpiai Mykolei leidžia minimaliomis priemonėmis išreikšti erdvę bei atmosferą tų pažįstamų vietų, į kurias ji ne kartą sugrįžta stebėti metų laikų kaitos. Naujausiems Mykolės darbams gyvumo teikia iš plonų varvančių dažų gijų sudarytas tinklas, primenantis pirmapradę gyvybinę jėgą ir gamtos atsinaujinimo ištakas. Tai tarsi vizuali išraiška to, ką Schopenhaueris knygoje Pasaulis kaip valia ir vaizdinys vadino „aklu ir betiksliu gyvenimo troškimu“ ir iš jo kildino visas materijos formas. Tai požeminė energija, lėtai ir nesulaikomai besiliejanti lyg magma, kartais išsiveržianti per kraštus ir drobėje atsiskleidžianti varvančiomis dažų gijomis. Mykolei ypatingai svarbu perteikti cikliškai besikartojantį, jos pačios žodžiais tariant, „esamajame laike visąlaik esančios“ ir praeities neprisimenančios gamtos laiką.
Paroda veiks iki 2018 m. sausio 14 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).
