Aisbergas, 2024
įvietinta instaliacija; šviesa, programavimas
garso kūrinys: Anton Lukoszevieze
M-9 Naujoji Uosto g. 5
Šiame name nuo 1923 m. dirbo pirmasis Lietuvos kapitonas Liudvikas Stulpinas. 1912 m., vesdamas laivą Birma per Atlantą, kapitonas Stulpinas išgirdo pagalbos prašymą iš skęstančio Titaniko, įsakė nedelsiant pakeisti kursą ir nuskubėjo gelbėti Titaniko keleivių; jiems laive buvo kepami šimtai kepalų duonos, ruošiama šimtai lovų. Neradęs Titaniko dėl gautų klaidingų koordinačių, Stulpinas kreipėsi į Karpatiją, kitą netoliese buvusį laivą, bet gavo tik atsakymą „shut up“. Dėl tokių nesusikalbėjimų Birmai nepavyko išgelbėti nė vieno žmogaus, ji tik nufotografavo ledkalnį, kuris pražudė Titaniką. Apleistas, griūvantis „kapitono namas“, atsidūręs tiesiai ant judrios gatvės krašto, šiandien pats atrodo kaip niūrus vienišas ledkalnis. Mikučionytės šviesos instaliacija dviejuose šio namo languose – Morzės signalu perduodami Birmos pokalbiai su Titaniku ir Karpatija – tarsi pagalbos prašymas. Tačiau vienas transliuojamas į rytus, o kitas – į vakarus. Jie nesusikalba. Šiaurinėje pastato pusėje, prie kurios neįmanoma prisiartinti dėl judrios gatvės, šviečia vos įžiūrimas ledkalnis, o pro užkaltas namo duris sklinda iš jo atvaizdo lyg iš partitūros kompozitoriaus Antono Lukoszevieze’s išgrota muzika.
Paulina Pukytė
Vaizdo šaltinis: Encyclopedia Titanica.
Indigo, 2024
interaktyvi įvietinta instaliacija
M-10 Žvejų g. 12 / Karlskronos a.
Pasakojama, kad per 1854 m. Klaipėdos gaisrą netoli šios vietos buvęs „Trojos atradėjo“ verslininko Heinricho Schliemanno prekių sandėlis „stebuklingai“ nesudegė. Dar pasakojama, kad Schliemanno prekės per tą gaisrą nežuvo vien dėl to, kad vėlavo jų pristatymas. Tos išgelbėtos prekės – tai indigo, natūralūs mėlynos spalvos dažai, kuriuos šiandien matome visur aplinkui – džinsų pavidalu. Džinsai, sovietmečiu taip trokštama ir taip sunkiai prieinama mados prekė bei statuso ir laisvės simbolis, į Lietuvą dažniausiai patekdavo per Klaipėdą – juos „nelegaliai“ atveždavo į Vakarų šalis plaukiojusių laivų jūreiviai. Vakaruose mėlyni džinsai (iki tol darbininkų apranga), prieš tapdami tiesiog visuotinai dėvimu drabužiu, buvo ir maištingo jaunimo, ir laisvės, ir kovos už lyčių, rasinę bei socialinę lygybę simboliu, ir politinių protestų prieš karą bei smurtą moterų atžvilgiu atributu. Dėl didžiulio paplitimo jie tampa masinių protestų ženklu ir mūsų amžiuje, ypač ten, kur draudžiami bet kokie maišto prieš autoritarinius-represinius režimus simboliai. Čia, buvusioje H. Schliemanno indigo sandėlio vietoje, nufotografuok kuo daugiau džinsų ir įkelk į www.reiskinys-m-indigo.weebly.com
Paulina Pukytė
Du žemėlapiai: istorijos archeologija, 2024
įvietinta instaliacija
M-13 Sinagogų g. 13 / Žiedų skg. 3
Garsusis XIX a. archeologas mėgėjas, archeologijos populiarintojas ir vienas iš legendinio Trojos miesto atradėjų Heinrichas Schliemannas susijęs ir su Klaipėda – turėjo čia prekybinių reikalų. Meniniais metodais tyrinėdama Klaipėdos kultūros istorijos sluoksnius, Liucija Teodora Mikučionytė užklojo „Trojos projekto“ (Troy project) sudarytą archeologinių Trojos miesto kasinėjimų žemėlapį
ant šiandieninio Klaipėdos miesto Google žemėlapio (geografinį Klaipėdos centrą sutapatindama su archeologinio Trojos žemėlapio geometriniu centru), taip palygindama realią Klaipėdą su mitine Troja, – ir atrado įvairių sutapimų. Vienas seniausių statinių, atkastų numanomoje Trojoje – tai miesto vartai, statyti prieš maždaug 5000 metų. Toje Klaipėdos žemėlapio vietoje irgi yra vartai, už kurių visai neseniai taip pat buvo atkastas statinys (maždaug 50-ies metų senumo) – Vakarų radijo stočių trukdymo bokštų pamatai. Bokštai buvo pastatyti sovietmečiu Klaipėdos senųjų žydų kapinių teritorijoje, jų pamatai supilti ant žmonių kaulų, betoną maišant su suskaldytais žydų antkapiais. Šį gėdingą ir šiurpų „archeologinį“ radinį dabar galima pamatyti už šių kapinių vartų, prie Klaipėdos žydų kultūros ir religijos centro.
Paulina Pukytė
Liucija Mikučionytė šiemet įgijo fotografijos ir medijų meno magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, dirba Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriuje su naujųjų laikų fotografijos archyvais. Savo meninėje praktikoje pačios susikurtu vėlankos metodu Liucija tyrinėja įvairių konkrečių erdvių istorinius-kultūrinius sluoksnius, jungdama įvairias medijas – fotografiją, video, performansą, instaliaciją.
Projekto iniciatorius ir organizatorius KKKC.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.