Edukacijos
KŪRINYS IR TURINYS
Kada kurinys tampa pagauliu?
Kokias emocijas jis gali kelti?
Kokio turinio ar minties nešėju vienas ar kitas kūrinys yra?
Neretai autorių rengiamose parodose paliekama daug vietos interpretavimui, žiūrovo subjektyvios nuomonės atsiskleidimui, todėl edukatorių rekomendacija savarankiškam ir kūrybiškam parodų ar kūrinių nagrinėjimui, ir tyrinėjimui – pasakojimo strategija. Ši meno pažinimo ir patyriminė taktika suteikia neribotas galimybes vaizduotei. Tokios veiklos principas – tarp pasirinktų ne tik vieno autoriaus, bet ir skirtingų parodų kūrinių galimo ryšio ir „dialogo“ kūrimas per pasakojimo (storytelling), numanomo siužeto liniją. Čia galima rinktis tokius žanrus kaip: pasaka, drama, komedija, kurioje menininkų kūriniai virsta charakteringais veikėjais, veiksmo vieta ir veiksmo aplinkoje esančiais objektais.
Sausio 27 ir vasario 3 dienomis vyko nuotolinė Klaipėdos Vydūno gimnazijos septintos klasės moksleivių pažintis su projekte „Penktoji fotografijos šventė“ buvusiomis, Aleksandro Čekmeniovo „Pamiršta žemė“, Violetos Bubelytės „Monospektaklis kitaip“ ir Artūro Kulikausko „Paskutinė“, fotografijų parodomis.
Moksleiviams buvo pateikta papildoma vizualinė informacija: trys atskiri parodose esančių kūrinių nuotraukų paketai. Savarankiško darbo metu, grupės pasirinko tris nuotraukas (po vieną iš kiekvieno komplekto), kurioms sukūrė bendrą istorijos kontekstą, erdvę, laiką ir situaciją, kuriose šių nuotraukų turinys veikia.
Dėkingumo uogos
Aleksandras Čekmeniovas „Pamiršta žemė“,
Violeta Bubelytė „Monospektaklis kitaip“,
Arūnas Kulikauskas „Paskutinė“
Buvo kartą mergelė, kurios senelė stipriai susirgo ir ji nusprendė išvirti savo senelei uogienės, kad ją pradžiuginti, bet namie nebuvo uogų ir ji išėjo į mišką uogauti. Beeinant taku, mergelė sutiko senį ir jis jai sako:
– Gražioji mergele, a ne gali man padėti? Susižalojau ranką berinkdamas uogas. Gal gali panešti mano krepšį?
– Žinoma,– kiek padvejojusi atsako mergina, ji buvo susirūpinusi, nes nenorėjo palikti senelės vienos labai ilgam laikui.
– Ačiū labai už tavo pagalbą. Aš tau dosniai atsiliginsiu, tik padėk parsinešti šį krepšį iki mano trobelės miške.
Mergina paėmė senio krepšį ir nusekė paskui jį. Senis ėjo lėtai ir mergina pradėjo nerimauti, nes ji skubėjo namo pas senelę, o ji dar net nebuvo pririnkusi uogų. Pagaliau jie priėjo nedidukę trobą vidurį miško.
– Ačiū, mergele, už tavo pagalbą. Aš tau duosiu šių uogų, kurių buvau pririnkęs miške.
Mergina labai apsidžiaugė, padėkojo gerąjam seniui ir nuskubėjo namo pas savo sergančią senelę.
The End
Istoriją kūrė Amelija, Diana, Gabrielė ir Domas.
Prisiminimai
Aleksandras Čekmeniovas „Pamiršta žemė“,
Violeta Bubelytė „Monospektaklis kitaip“,
Arūnas Kulikauskas „Paskutinė“
Kartą moteris norėjo apsitvarkyti savo palėpę.
Ji tvarkėsi ir priėjo prie paskutinės daiktų dėžės. Joje ji rado seną batą, kurį norėjo išmesti, tačiau netrukus prisiminė savo močiutę. Tai buvo jos močiutės senas batas. Ją apėme nuostalgija, ji labai nustebo ir susigraudino.
Jei nekilo ranka jo išmesti, tad pasiliko jį atminčiai.
Mokytojams, norintiems pritaikyti šią strategiją, siūlome projekto „Penktoji fotografijos šventė“ parodose eksponuotų kūrinių komplektus pdf failų formatu.
ALEKSANDRO ČEKMENIOVO PARODA „PAMIRŠTA ŽEMĖ“
VIOLETOS BUBELYTĖS PARODA „MONOSPEKTAKLIS KITAIP“
ARŪNO KULIKAUSKO PARODA „PASKUTINĖ“